Rudenį, kai obuoliai jau beveok nukritę, o oras kvepėjo pirmaisiais šalčiais, Janina sode tvarkėsi. Ne tiek tvarkėsi, kiek leido laiką – rinko paskutinius obuolius į kibirą, grėbė drėgnus lapus. Jai patiko tas monotoniškas darbas, kai nereikia galvoti, o tik klausytis vėjo šakose.
Sunkus automobilio dūzgimas nutraukė tylą. Ne koks kaimyno „Passat“, o kažkas didesnio, sunkesnio. Prie tvoros sustojo blizgantis visureigis. Janina pažino jį – tai buvo jos dukros Eglės vyro, Dariaus, mašina.
Išlipo Eglė, apsivilkusi ilgu paltu, kokio kaime nenešioja. Ji net neatidarė vartelių, tik sustojo prie jų, rankas susikišusi į kišenes. Iš paskos išlipo Darius ir du nepažįstami žmonės – solidi pora, jis su odine striuke, ji su masyviu papuošalu ant kaklo.
– Mama, mes parduodam tavo sodą, – pasakė Eglė. Be jokių įvadų, be „labas“. – Mums reikia pradiniam įnašui. Čia jau pirkėjai, atvažiavo apžiūrėti sklypo.
Janina lėtai pastatė kibirą ant žemės. Obuoliai subumbsėjo, keli išsirito į šoną. Ji ne iš karto suprato, ką išgirdo. Tarsi dukra būtų kalbėjusi svetima kalba.
– Kokį sodą? – paklausė ji, nors puikiai suprato.
– Šitą. Mano sodą. Pagal dokumentus jis mano, tu juk atsimeni. Nekelk scenos, pirkėjai nori apžiūrėti sklypą. Nieko nesodink, po truputį kraukis daiktus. Vakare Darius nuveš tave į miestą.
Janina nusiėmė pirštinę. Pajuto, kaip šaltas oras kutena delną. Ji atsiminė viską. Prieš šešerius metus, kai mirė jos tėvas ir liko šiek tiek santaupų, ji viską investavo į šį sklypą. Už 18 000 eurų nupirko apleistą žemės lopinėlį su klibančia trobele. Dokumentus sutvarkė dukros vardu – Eglė tada dirbo Ukmergės seniūnijoje ir kažkokios pašalpos jai priklausė, o Janina kaip tik išeidinėjo iš darbo mokykloje. „Kad mažiau popierių būtų, – pasakė tada Eglė. – Koks skirtumas, mama, juk aš tavo dukra.“
Taip ir liko. Janina išpuoselėjo sklypą, savo rankomis suremontavo namelį, pasistatė šiltnamį, įveisė braškių lysves. Kiekvieną rudenį ji atveždavo Eglei pilną bagažinę uogienių ir marinuotų agurkėlių. Dabar dukra stovėjo prieš ją ir sakė „kraukis daiktus“.
Pirkėjai jau vaikštinėjo po sklypą. Moteris bakstelėjo pirštu į šiltnamio polikarbonatą.
– Šitą griovelį reikės nugriauti, – garsiai tarė ji vyrui. – Užsipilsim čia terasą, pasistatysim kepsninę. Tie visi jų daržai tik vaizdą gadina. Ir ta obelis per arti tvoros.
Janina pajuto, kaip sugniaužia delnus. Ji pati tą obelį pasodino. Ji pati per pirmuosius trejus metus tempte temptė žemę maišais. Ji prisiminė, kaip prieš dvi žiemas, kai šalo vamzdžiai, triskart kurstė krosnį, kad augalai šiltnamyje nenušaltų.
– Einam vidun, – Eglė čiupo ją už alkūnės ir nusivedė į virtuvėlę. Viduje kvepėjo džiovinamais obuoliais.
– Mama, tik nesakyk, kad nenori padėti, – pradėjo Eglė, uždariusi duris. Ji atrodė pavargusi, bet kalbėjo griežtai. – Mums reikia buto. Vytukas auga, jam reikia atskiro kambario. Dariui algos nepakėlė. Paskolą gausim tik tada, kai pradinis įnašas bus didesnis. O čia tokie pinigai į žemę užkasti. Tu juk gyveni dėl mūsų, dėl anūko. Ar ne? Tai padėk.
– Tai mano pinigai, Egle, – tyliai pasakė Janina. – Aš čia savo sveikatą sudėjau. Kiekvieną eurą. Kiekvieną šaknį.
– Tu čia tą sveikatą tik labiau gadini! – dukros balsas tapo aštrus. – Spaudimas šokinėja, sąnarius gelia. O jeigu tau čia infarktas ištiks? Greitoji iš Ukmergės važiuoja pusvalandį. Miestą gydytojas už kampo, šilta, televizorius. Kam tau ta žemė? Tu gi pensininkė.
Janina atsisuko prie kriauklės. Atsuko čiaupą. Vanduo buvo ledinis, gręžinio. Ji pakišo rankas po srove ir žiūrėjo, kaip vanduo bėga per jos sutrūkinėjusius pirštus. Ji galvojo apie tai, kad Eglė net neatjungė automobilio variklio. Visureigis stovėjo ir gurgė lauke, kol pirkėjai mindžiojo jos gazoną.
– Išeik iš mano namų, – pasakė Janina nesisukdama.
– Pagal dokumentus – tai mano namas, – atrėžė Eglė. – Ir aš jį parduodu. Darius jau rodo jiems elektros skydinę. Mes pasirašysim preliminarią sutartį. Kraukis daiktus.
Eglė išėjo, trinktelėjusi durimis. Janina liko stovėti prie kriauklės. Krūtinėje kažkas sustingo, tarsi būtų atsuktas dar vienas ledinio vandens čiaupas, tik viduje.
Pro langą matėsi, kaip Darius energingai rodė pirkėjams ūkinį pastatą. Staiga per kiemą nuvilnijo šaižus, girgždantis balsas:
– Ei, šeimininkai! O kodėl čia mano tvorą remiate?
Janina pravėrė langą. Prie tinklo pertvaros, skiriančios sklypus, stovėjo kaimynas Jonas – apysenis, smulkus vyriškis aptrintu megztiniu. Rankose jis laikė nudriskusį semtuvą – kaip tik pabaigė kažką kasti prie savo rūsio. Jiedu su Janina nekentė vienas kito. Jau penkerius metus nuolat pykosi: arba dėl jos slyvos, kuri šešėlį meta ant jo daržinės, arba dėl jo beržo šaknų, kurios eina po jos šiltnamiu. Jonas buvo linkęs į bylas, žinojo visus įstatymus, rašydavo skundus sodų bendrijos pirmininkui. Janina kartą jį net policija išvadino, kai šis nupjovė jos aviečių krūmus.
– Laba diena. O jūs kas? – paklausė pirkėjas.
– Kaimynas. O jūs, kaip suprantu, naujos aukos? – Jonas išsišiepė ir atsirėmė į kuoliuką.
Darius greitai pribėgo prie tvoros:
– Jonai, eik šieno sau, gerai? Mes čia užsiėmę.
– Tai matau, kad užsiėmę, – kaimynas nė nekrustelėjo. – Tu jiems apie servitutą papasakojai, tu, Dariuk?
Pirkėjas sunerimo.
– Kokį dar servitutą?
– O tokį, – ramiai tęsė Jonas, – kad čia vienintelis privažiavimas prie sklypo eina per mano žemės lopinėlį. Oficialiai ten yra kelio servitutas. Bet dokumentuose nėra nurodyta, kad juo gali naudotis daugiau nei vienas automobilis. O jūs, svečiai, kiek mašinų turit? Dvi? Tai aš jums blokuosiu pravažiavimą.
– Koks dar servitutas? – Eglė įsikišo, jos veidas paraudo. – Visi čia važiuoja, niekas nesiskundžia!
– O aš pasiskųsiu, – maloniai paaiškino Jonas. – Matot, aš pensininkas, man laiko yra. Aš krūvą teisminių procesų turiu su šitu sklypu. Užvakar surašiau pareiškimą dėl kadastro klaidos – matininkai prieš dešimt metų neteisingai atmatavo ribą. Už septyniasdešimt penkių centimetrų į mano pusę jūsų namas užėjęs.
– Jis meluoja! – sušuko Eglė. – Tai pamišęs kaimynas!
– Pamišęs, aha, – linktelėjo Jonas. – Tik štai koks dalykas. Teismas uždės areštą registracijos veiksmams, kol byla neišnagrinėta. Aš bylinėtis galiu ilgai. Metus, o gal ir trejus. Per tą laiką nei parduosit, nei su žeme ką nors pasirašysit. Nuomotis negalėsim, bankas paskolos prie suvaržymo neduos. Tai pirmyn, pirkit. Palaukit trejus metus, paskui pasistatykit kepsninę.
Pirkėjai persimetė žvilgsniais. Moteris palingavo galvą.
– Klausykit, – tarė vyras Dariui, – mums nereikia tokių staigmenų. Mes geriau pažiūrėsim variantą prie Siesikų. Ten, sako, ramūs kaimynai. Viso gero.
Jie nuskubėjo prie visureigio. Darius puolė iš paskos, čiupo vyrą už rankovės, bet tas tik numojo ranka. Durys trinktelėjo, variklis suurzgė, ir mašina dingo už posūkio, palikusi dulkių debesį.
Eglė lėtai atsisuko į Joną.
– Ką tu čia padarei, tu, paliegęs mulki? – ji duso iš įtūžio. – Koks dar servitutas? Koks kadastras? Čia jokio sąryšio nėra su tavo žeme!
– Yra ar nėra – įrodinėsim, – Jonas gūžtelėjo pečiais. – Aš tokių ekspertizių pridarysiu, iki gyvos galvos neišsikapstysit. Kol aš čia gyvenu, jūs šito sklypo neparduosit.
Eglė žaibiškai apsisuko ir nuskubėjo prie virtuvės lango, kur stovėjo Janina.
– Tu jį papirkai? – sušnypštė dukra. – Tu nusprendei mane palaidoti dėl savo runkelių?!
Janina ramiai žiūrėjo į dukrą. Viduje nebeliko nei skausmo, nei nuoskaudos. Tik sausas, subliuškęs nusivylimas, kaip pernykštis obuolys, paliktas po medžiu.
– Aš su juo nuo pavasario nesisveikinu, – tyliai atsakė ji. – Bet jis pasirodė padoresnis už dukrą. Važiuokit, Egle.
– Tai ir sėdėk čia! – Eglė pagriebė nuo stalo molinę lėkštę, bet susilaikė, tik pastūmė kėdę. Ši griūdama barkštelėjo į spintą. – Sėdėk purve! Ir nė cento iš mūsų daugiau negausi!
Ji išlėkė laukan. Darius net neįėjo. Pasigirdo signalas, ir po akimirkos visureigis dingo, palikęs po savęs tik ištryptą veją ir šaltą tylą.
Janina pakėlė kėdę. Išėjo ant prieangio ir atsisėdo ant laiptelio. Ore kvepėjo šlapiu samanų kvapu. Bitės, apsvaigusios nuo vėsos, vangiai zujo aplink vėlyvą flioksų krūmą.
Varteliai girgštelėjo. Į kiemą, neklaustas, įėjo Jonas. Jis priėjo prie prieangio, išsitraukė iš kišenės „Bond“ pakelį, užsidegė, pūstelėdamas dūmus į šalį.
– Jūs, Janina, tik nesugriūkit, – tarė jis įprastu, šiurkščiu tonu. – Ką spoksot? Jokio servituto nėra, čia privažiavimas bendras, visi tai žino. Tiesiog šitiems miestiečiams pasakai „teismas“ – jie iškart panikuoja.
– Kam jūs tai padarėt? – paklausė ji prislopusiu balsu. – Mes gi vienas kito pakęsti negalim. Jūs gi manęs nekenčiat.
– Negaliu, – sutiko kaimynas. – Tu man slyva visą daržinės stogą apdergi. Bet tu šeimininkė. Tu čia žemę rankom liečia. O šitie atvažiavo, pirštai vėduokle – „viskas išbetonuosim“. Tokių negaliu akyse matyt. Šiandien tave išspirs, o rytoj man gyvenimo neduos.
Jis nukrėtė pelenus į seną, aprūdijusį puodelį, paliktą ant laiptelio.
– Čekius, kvitus turi? Kai mokėjai buvusiam savininkui tą sumą. Banko išrašus, pavedimus.
Janina suraukė kaktą. Mintys sunkiai sukosi, bet ji krapštė atmintį.
– Aš nuo savo sąskaitos nuėmiau. Tuos aštuoniolika tūkstančių. Banko išrašas tikrai yra. Ir pardavėjas raštelį rašė… atrodo, pas mane tarp dokumentų guli.
– Tai ieškok! – griežtai pasakė Jonas. – Turiu sūnėną, juristą. Nėra jis genijus, bet gabus. Rytoj važiuoji į miestą, eini pas jį. Ieškinį dukrai mesim. Dėl nepagrįsto praturtėjimo. Arba dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Aš tų terminų nelabai gaudaus, sūnėnas išsiaiškins. Svarbu pareikšti ieškinį. Teismas iškart uždės areštą nuosavybės teisei. Ir tegul ji tada bando parduoti.
– Bylinėtis su dukra? – Janina nuleido akis. – Kaip čia…
– O į gatvę senatvėj išmesti kaip? – šiurkščiai pertraukė Jonas. – Atsibusk, moterie! Ji tave jau išmetė. Mintyse išmetė pirmiau nei pirkėjus atsivežė. Jai tavo agurkai skersai gerklės, jai metrai mieste reikalingi. Neapginsi to, kas tavo – praris ir nė nekrenkštels.
Jis sviedė nuorūką į puodelį, pasisuko ir nuėjo atgal į savo kiemą. Tik tvoros tinklas suvygė.
***
Kitą dieną Janina išvažiavo į Ukmergę. Ji praleido banke tris valandas, kol operacijų specialistė kėlė archyvus ir spausdino jai sąskaitos išrašus. Paskui ji rado tą raštelį – paprastą ranka rašytą kvitą, kuriame juodu ant balto buvo parašyta: „Pinigus 18 000 eurų už sklypą gavau iš Janinos Bartkienės“. Sutartis, žinoma, buvo sudaryta su Egle Vaitkute.
Jono sūnėnas, plikokas vyriškis glamžytu švarku, ilgai studijavo popierius ankštame, knygų prikrautame kabinete.
– Aha, – sumurmėjo jis, barbendamas tušinuku. – Tai, ką turim. Galim eiti dviem keliais. Pripažinti sandorį apsimestiniu gal ir neišeis – laiko praėjo. Bet mes pateiksim ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo. Jūs sumokėjot pinigus – ji įgijo turtą. Įrodymų, kad jūs jai tuos pinigus dovanojot, nėra. Suma solidi. Kartu su ieškiniu prašysim užtikrinimo priemonių – arešto registracijos veiksmams.
– Ir kiek tai kainuos? – paklausė Janina, brukdama ranką į rankinę, kur gulėjo jos susidėvėjusi piniginė.
– Dėdė Jonas skambino. Pasakė, jeigu iš jūsų daug paimsiu, tai man visas keturias padangas pradurs, – kreivai šyptelėjo juristas. – Sumokėkit tik valstybės rinkliavą ir už dokumentų parengimą.
***
Praėjo mėnuo. Lapkritis atnešė pirmąsias šalnas. Eglė neskambino. Janina gyveno savo sodo namely. Ji susikūrė krosnį, apdengė rožes eglišakiais, surinko paskutinius kopūstus. Dienos slinko lėtai, bet krūtinėje vis tiek tūnojo suspausta spyruoklė. Kiekvieną kartą, išgirdusi automobilio garsą kelyje, ji krūptelėdavo.
Gruodžio pradžioje Eglė atvažiavo viena. Šaltą, sušalusią žemę dengė plonas sniego sluoksnis. Dukra atrodė pavargusi. Ji paprasčiausiai atidarė girgždančius vartelius, priėjo prie prieangio ir sunkiai atsisėdo ant suolo. Janina tuo metu nešė malkas iš pašiūrės. Ji padėjo malkų glėbį ir nusibraukė rankas.
– Labas, – tarė Janina tuščiu balsu.
– Man vakar atėjo pranešimas iš Registrų centro, – pradėjo Eglė, žiūrėdama kažkur pro šalį. – Ant sklypo uždėtas areštas.
– Uždėtas, – patvirtino motina.
– Tu supranti, ką tu padarei? – Eglės akyse pasirodė ne ašaros, o kažkoks piktas, beviltiškas šaltis. – Mes radom kitą pirkėją. Jis buvo pasiryžęs pirkti net ir su tavo kaimyno rietenom, prašė tik nedidelės nuolaidos. Darius jau pasiskolino pinigų iš direktoriaus, kad padengtų kitas skolas, kol laukėm sandorio. Dabar sandoris žlugo. Paskolos mums neduoda. Direktorius reikalauja skolos. Darius pasakė, jei neišspręsim, jis pasiims daiktus ir išeis. Tu griauni mano šeimą, mama!
Eglė užsidengė veidą rankomis. Ji verkė tyliai, be isterikų, visu kūnu. Pečiai drebėjo, o iš po pirštų varvėjo ašaros. Ji laukė, kad motina puls jos guosti, kaip visada, glostys plaukus, sakys „viskas bus gerai, aš ką nors sugalvosiu“.
Bet Janina stovėjo vietoje ir žiūrėjo į dukters virpančius pečius. Ji nejautė gailesčio. Tik nuovargį. Gilų, sunkų, tarsi būtų per dieną perkasus šimtą metrų žemės.
– Jeigu tavo vyras išeina nuo tavęs dėl to, kad jūs negalit atimti iš manęs namo, – prabilo Janina tyliu, lygiu balsu, – vadinasi, tokiam vyrui kaina yra skatikas.
Eglė nuleido rankas. Jos veidas buvo išpurtęs.
– Tu žiauri! – sušuko ji. – Tu myli savo lysves labiau nei anūką!
– Aš myliu savo gyvenimą, Egle. O tu nusprendei, kad mano gyvenimas jau baigtas ir jį galima išmainyti į pradinį įnašą. Juk tu manęs net nepaklausei. Tiesiog atvažiavai ir pasakei: „Kraukis daiktus.“ Kur tu buvai, kai aš čia per lietų tvorą taisiau? Kai šiltnamį viena kėliau? Tu atsimeni, kaip man skaudėjo nugarą ir tu pasakei: „Mama, tau čia per sunku“?
– Pagal dokumentus tai mano! – suriko dukra, springdama ašaromis.
– O pagal sąžinę – mano! Pinigai mano! Darbas mano! Teismas tęsis ilgai. Advokatas sako, mes darysim ekspertizes, kviesim liudininkus. Kaimynai patvirtins, kad aš čia gyvenu pastoviai, kad moku mokesčius ir elektrą. Dar aš tau ieškinį pateikiau. Ar tu turi man pusantro šimto tūkstančių grąžinti?
Eglė tylėjo. Ji suvokė, kad pralaimėjo. Įprasta schema, kai motina visada nusileidžia, visada aukoja save dėl „vaikų“, staiga sulūžo.
– Ko tu nori? – tyliai paklausė Eglė, braukdama veidą rankove.
– Aš noriu, kad tu pas notarą perrašytum man šį sklypą. Grąžintum man tai, kas mano. Vos tik dokumentai bus mano vardu, aš ieškinį atsiimsiu.
– O mes? Ką daryti mums su skolom, su Dariumi?
– Gyventi pagal kišenę, – atrėžė Janina. – Taupyti. Uždirbti. Kaip visi žmonės. Jūs jauni, sveiki. Susitvarkysit.
Eglė atsistojo, paėmė rankinę.
– Aš tavęs niekada neatleisiu, – išspaudė ji, nežiūrėdama į motiną, ir pasuko link vartelių.
– Aš tai išgyvensiu, – atsakė jai į nugarą Janina.
Ji stebėjo, kaip dukters figūra tolsta plonu, apledėjusiu keliuku. Paskui giliai atsiduso, pasiėmė tuščius kibirus ir nuėjo prie gręžinio.
***
Po poros savaičių Eglė per kurjerį atsiuntė notaro patvirtintą sutikimą perrašyti sklypą. Pavasarį, kai sniegas ištirpo, Janina jau turėjo dokumentus, kuriuose jos vardas reiškė vienintelę tiesą.
Atėjo gegužė. Vasara Alsėdžių apylinkėse buvo dosni – lietaus pakako, saulės irgi. Agurkai derėjo taip, kad Janina nebespėjo jų doroti.
Vieną vakarą, kai saulė jau leidosi ir oras atvėso, ji išėjo į kiemą. Kaimyniniame sklype sucypė pirties durys. Išlindo Jonas, raudonu, išgarintu veidu, apsigaubęs drobiniu chalatu.
– Jonai! – šūktelėjo Janina.
Jis priėjo prie tvoros, atsirėmė į tinklo pertvarą.
– Ko tau, Bartkiene? Vėl mano obelis tau trukdo?
– Eikš prie vartelių.
Ji paėmė nuo lauko stalo sunkų trijų litrų stiklainį su raugintais agurkais – pačiais traškiausiais, su krapais, česnakais ir vyšnių lapeliais. Priėjo ir ištiesė kaimynui.
– Imk. Prie bulvių.
Jonas nepatikliai pažiūrėjo į stiklainį, paskui paėmė jį savo kumpomis, žemėtomis rankomis.
– Už ką čia tokia malonė?
– Už tavo sūnėną. Ir už tą servitutą, – ji pirmą kartą per daug mėnesių vos vos šyptelėjo.
Jonas prunkštelėjo, spausdamas stiklainį prie krūtinės.
– Servitutą aš tau dar prisiminsiu. Tavo slyva man visą malkinę pernai užgriozdino. Rudenį pjausiu.
– Pabandyk nupjauti, – ramiai atsakė Janina. – Aš dabar raštinga. Tik pirštą pridėsi – priešieškinį į teismą paduosiu.
Jie pastovėjo dar minutę prie tvoros, kiekvienas savo žemėje. Paskui Jonas, kažką burbėdamas po nosimi, nuėjo link savo virtuvės, o Janina grįžo prie kriauklės – reikėjo paruošti stiklainius pomidorams. Jos gyvenimas tęsėsi, ir šiame gyvenime ji turėjo savo vietą, kurios daugiau niekam neatiduos.
