Tą vakarą grįžau iš biuro visiškai išsekusi. Šiauliai merko šaltas spalis, Tilžės gatvės grindinys blizgėjo, o nuo Talksos ežero pusės traukė žvarbiu vėju. Autobusų stotelėje prie „Saulės“ miesto laikrodžio stovėjo tik viena moteris. Smulki, sidabriniais plaukais, apsigaubusi per ilga palta. Prie kojų – pintinė, pridengta languotu rankšluosčiu. Pravaziavau pro šalį, bet paskui stabtelėjau. Kažkas manęs neleido eiti toliau. Ne jos figūra, o ta pintinė – per sunki tokioms rankoms, per daug rūpestingai pridengta.
– Atsiprašau, ar jūsų maršrutas dar važiuoja? – paklausiau.
Ji atsisuko. Veidas išvagotas, bet akys skaidrios, šviesios kaip praskiestas medus.
– Ne, dukrele. Jau pusvalandis kaip paskutinis išvažiavo. Aš į Ginkūnus. Užtrukau poliklinikoje, kraują ėmė, tai ir nespėjau.
Ginkūnai. Septyniolika kilometrų. Net ne kaimas, veikiau miestelio kraštas, kur dar žiemą krosnis kūrena. Piniginėje turėjau dvidešimt eurų ir kortelę, kurios sąskaita ir taip klykė. Bet žiūrėti, kaip ji kimba į pintinę ir dairosi tamsėjančio dangaus, buvo dar blogiau.
– Važiuojam, – pasakiau. – Griebsiu mašiną iš aikštelės.
– Nereikia, vaikuti. Čia brangu, nereikia…
Bet aš jau kviečiau ekipažą per programėlę. Ji vis dar purtė galvą, bet kai atvažiavo mėlyna „Škoda“, atsiduso ir įsėdo. Pintinę pasidėjo ant kelių.
Važiavome pro Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą, paskui pro Kryžių kalno nuorodą. Kelias tuštėjo. Ji tylėjo, tik kartą pasakė: „Čia sukit į kairį, prie malūno“. Ir tada, kaip užsuktas laikrodis, pradėjo kalbėti. Vyras miręs aštuoniolika metų. Sūnus Airijoje, Klone, dirba statybose. Paskutinį kartą buvo per Vėlines, ir tai tik dviem dienom. Ji sakė, kad jam sunku, kad šeima, kad vaikai mokykloj, kad lėktuvų bilietai brangūs. Aš linkčiojau, bet galvojau ne apie bilietų kainą. Galvojau apie rūsio langus jos name – mačiau, kai atvažiavom, jie buvo beveik po žeme, užmūryti keraminėmis blokelėmis. Senas pastatas, tvartas kitoj pusėj. Ji gyvena kaip pelėda lizde.
– Užeik, – ji bakstelėjo pirštu į kiemą. – Turiu bruknių uogienės, o dar spurgų iškepiau, su cinamonu. Tik penkios minutės, gerai?
Aš turėjau rytoj anksti keltis. Bet įejau.
Viduj kvepėjo spirgučiais ir vilnoniu pledu. Ant viryklės stovėjo varinis puodas, o ant staliuko – storas žurnalo „Rasų dovana“ numeris ir pensinio pažymėjimas. Davė man spurgų, dvi suvalgiau iškart, nes buvau alkana. Ji viską padėjo prieš mane taip rūpestingai, lyg būčiau dietologė iš sostinės, o ne atsitiktinė moteriškė iš stotelės.
Kai išvažiavau, pintinė gulėjo ant galinės sėdynės. Ji įdėjo man bruknių uogienės, keturis obuolius, dvi galvas česnako ir trilitrinį stiklainį raugintų agurkų. Kaip į mėnesio atsargas.
Praėjo gal keturios dienos. Stovėjau virtuvėje, lupau svogūnus, kai suskambo domofonas. Ekrane – nepažįstamas vyras, veidas pavargęs, bet pečiai platūs, dirbančio žmogaus.
– Čia jūs ta mergina, kuri mano mamą parvežė iš Šiaulių?
Mano pirštai sustingo. Pirmas impulsas – viskas, kažkas blogo. Užspringau svogūno kvapu.
– Taip. Aš. Ar jai kas…
– Viskas gerai, – jis nusijuokė, bet ne linksmai, o kažkaip su palengvėjimu. – Tiesiog ji man visą savaitę į ausį kala: „Onutę, tą Onutę surask“. Rodos, jūsų vardo net nežino. Mano mama, Genovaitė Miliauskienė. Aš jos sūnus, Rimas. Gal galim kavai?
Atsidariau duris.
Rimas atėjo su dviem maišeliais. Viename – šaldyta lydeka, kitame – megztos pirštinės. Mama pririšo jam atmintinėj, kad česnakų per mažai daviau, tai va papildymas. Pirštinės buvo pilkos, išsiuvinėtos mažom žvaigždutėm. Per mažos. Bet aš jas apsimoviau iškart, nes požymis buvo aiškus: ji sėdėjo vakarais, skaičiavo akis ir mezgė tam, kad atsidėkotų.
Rimas išgėrė kavą, tylėjo, paskui pasakė:
– Žinot, aš Grinčestery dirbau dešimt metų. Stogai, pamatai, rūsiai. Gerai mokėjo. Bet dabar galvoju grįžt. Čia statybų irgi yra. O ji viena su ta krosnim, su tuo malkų prisinešimu… aš klausiu savęs: koks aš sūnus, jei išsigandau bilieto kainos, o svetimas žmogus nebijo dvidešimt litų taksi?
– Eurų, – pataisiau automatiškai.
– Ką?
– Jau eurų, ne litų.
Jis nusijuokė, ir tą akimirką aš pamačiau, kad Rimas ne kalbėtojas, o darytojas. Jo rankos buvo sutrūkinėjusios nuo cemento, o akys tokios pat medaus spalvos kaip Genovaitės. Tik jo dar neišblukintos.
Po dviejų mėnesių jis rado darbą Šiauliuose, renovavo mokyklą ties Dainų mikrorajonu. Ten ir apsigyveno. Genovaitė dabar skambindavo man kas trečiadienį, klausdavo: „Ar valgei, dukrele? Rimas sakė, tu liesa“. Tai buvo keista. Aš turėjau savo draugus, savo vakarus su serialais, savo gyvenimą. Bet trečiadienį visada pakeldavau ragelį. Paskui pradėjau važinėt į Ginkūnus šeštadieniais. Pjaudavom šakas obelų sode, ji man pasakodavo apie pokario Ežerėlį, kur užaugo. Apie tai, kaip jos tėvas slėpė arklius nuo kolūkio. Apie tai, kad mėgstamiausia spalva – rugiagėlių mėlynė.
Ir tada atėjo gegužė. Man atliko nedidelę tulžies pūslės operaciją Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Gydytojas sakė, viskas planiškai. Net mamai nesakiau, nenorėjau jaudint. Bet kai atsimerkiau palatoj, pirmas, ką pamačiau, buvo ne lašelinė, ne baltos sienos. Pamačiau Genovaitę. Ji sėdėjo ant kėdės prie mano kojų, lazda atremta į spintelę. Ant spintelės – molinis puodelis su naminiu moliūgų tyrės sriubos ir ryšulėlis su virtais kiaušiniais, įvyniotais į rankšluostį.
– Na štai, dukrele, – tarė ji tyliai. – Dabar jau aš tave saugau. Nejudėk, aš tau sultinio atnešiau, gėriau, dairausi, kad seselės nepyktų…
Bandžiau kažką pasakyti, kad nereikėjo, kad sunku, kad ji pati vos paeina. Bet žodžiai užstrigo. Kai prieš metus pastačiau tą taksi, nes neatrodė teisinga palikt žmogų ant šalto suoliuko, maniau, kad čia tik vienas veiksmas. Vienkartinė pagalba.
O dabar guliu palatoj, o prie manęs – moteris, kurią pažįstu trumpiau nei bet kurį kolegą darbe, ir ji atvažiavo dviem autobusais, su ta pačia pinta pintine, perrišta languotu rankšluosčiu. Ir ji buvo čia, kol užmigau. Kai migdžiau, girdėjau, kaip ji kažką murma. Tikriausiai malda, tikriausiai rožinio karoliukai.
Sekančią savaitę Rimas atvežė man obuolių kompoto ir naujas megztas kojines, šįkart pagal dydį. Ir pasakė, kad Genovaitė jau suplanavusi, ką mes visi trys veiksim per Jonines. Matyt, niekas jos neinformavo, kad aš nebuvau šeimos narė.
O gal tiesiog jai to nereikėjo.
