Aistė nė neketino atidaryti. Trečiadienio vakaras, pusę dešimtos, mažasis Benas ką tik užmigo po pusvalandžio migdymo su ta pačia suplyšusia pasaka apie zuikį, kurią skaitė jau turbūt aštuoniasdešimtą kartą. Už lango Klaipėdos lietus barbeno į palangę, o ji pati sėdėjo virtuvėje prie šalto arbatos puodelio ir naršė „Skelbiu.lt“ ieškodama naudotos skalbimo mašinos — sava jau trečią kartą šį mėnesį užpylė vonios kambarį.
Skambutis nuaidėjo dar kartą. Ilgas, reikalaujantis.
Aistė atsiduso, užsimetė chalatą ir paėjusi prie durų pažvelgė pro akutę.
Širdis sudundėjo į šonkaulius.
Koridoriuje stovėjo Regina. Buvusi anyta. Ta pati moteris, kuri prieš pustrečių metų pati savo rankomis supakavo jos daiktus į du „Maximos“ maišus ir padavusi juos pro duris pasakė tą frazę, kurios Aistė nepamiršo iki šiol: „Pagaliau Mantas atsikratys tos klaidos“.
— Aiste, aš žinau, kad tu namie. Atidaryk.
Balsas buvo kitoks, nei ji prisiminė. Ne tas sarkastiškas, triumfuojantis tonas, kuriuo Regina kažkada komentavo jos „netikusius“ koldūnus per Kūčias. Dabar jame girdėjosi kažkas plonesnio. Beviltiškesnio.
Aistė atrakino duris, bet grandinėlės nenuėmė.
— Ko tu nori?
Regina stovėjo koridoriuje su per dideliu lietpalčiu, nuo kurio varvėjo vanduo tiesiai ant laiptinės plytelių. Plaukai prilipę prie kaktos. Rankose — kažkoks aplankas, sušlapęs kampuose.
— Leisk įeiti. Čia ne pokalbis koridoriuje.
— Regina, aš neturiu tau ką pasakyti.
— Bet aš turiu! — anyta žengė žingsnį arčiau ir jos balsas sudrebėjo. — Tai dėl vaiko. Mums reikia pinigų. Benukui reikia operacijos, o tu sėdi čia ir… ką? Viena augini mano anūką? Aš turiu teisę žinoti!
Aistė nusiėmė grandinėlę. Ne todėl, kad norėjo įsileisti — o todėl, kad staiga suprato: pokalbis bus ilgas, ir geriau, kad kaimynė iš devinto aukšto negirdėtų kiekvieno žodžio.
Regina įėjo. Apsidairė prieškambaryje, ir Aistė matė, kaip jos žvilgsnis užkliuvo už nuplyšusių tapetų, už vaikiško dviratuko be vieno ratuko, už sukrautos švarios skalalbinių krūvos ant kėdės.
— Kukliai gyveni.
— Gyvenu, — atrėžė Aistė. — Ir dabar pasakyk, kas atsitiko. Dvejus metus nė skambučio, nė cento, o dabar staiga — „mano anūkas“ ir „operacija“. Tau gal sveikatos problemų, Regina?
Anyta palingavo galvą.
— Aš ne dėl savęs. Mantas…
— A, Mantas, — Aistė nusijuokė, bet juokas buvo sausas. — Tas pats Mantas, kuris paliko nėščią žmoną dėl moters su dviem vaikais? Tas pats Mantas, kuriam tu sakei: „Ji tyčia pastojo, kad tave pririštų“? Prisimenu kiekvieną žodį, Regina. Ypač tą, kai sakei, jog aš esu didžiausia tavo sūnaus gyvenimo klaida.
— Aš buvau susijaudinusi…
— Tu buvai laiminga. Pirmą kartą per trejus metus mačiau tave tokią laimingą, kai sakei, kad kraustyčiausi lauk. Nes tau niekada nepatiko, kad tavo vienintelis sūnus vedė ne tą, kurią tu išsirinkai. Ne daktarę, ne teisininkę, o paprastą vaistininkę iš Šilutės.
Regina pravėrė burną, bet Aistė pakėlė ranką.
— Dar nebaigiau. Paklausiu tiesiai: ko jūs atsiradot dabar? Po pustrečių metų. Kai vaikas jau pradėjo kalbėti. Kai aš išsikapsčiau iš skolų. Kai Benas pirmą kartą paklausė, kur jo tėtis, o aš neturėjau ką atsakyti, nes tavo sūnus neįrašytas į gimimo liudijimą. Ten brūkšnys. Supranti? Brūkšnys.
Regina išbalo. Tas išblyškimas buvo vertas visko.
— Tu… tu atėmei iš jo tėvystės teises?!
— Jis pats jų atsisakė, — Aistė kalbėjo ramiai, nors viduje viskas virė. — Kai pasirašė skyrybų dokumentus net neperskaitęs. Kai nė karto nepaskambino sužinoti, ar išvis gimė tas vaikas. Berniukas ar mergaitė. Ar aš gyva. Nė karto, Regina. Tu man aiškini apie močiutės teises, bet per pustrečių metų neatsiuntei nė vienos kojinaitės. Net atviruko. Tai kas pasikeitė dabar?
Regina sunkiai atsisėdo ant kėdės prieškambaryje. Į delnus įsikniaubė veidą, ir Aistė išgirdo keistą garsą — ne verksmą, o tokį sunkų, užgniaužtą iškvėpimą. Tarsi oras būtų išleidžiamas iš seno, suplyšusio čiužinio.
— Ji jį paliko, — ištarė anyta. — Ta pati, dėl kurios jis tave iškeitė. Paliko, nes Mantui prireikė operacijos, o ji nenorėjo slaugyti. Pasakė, kad su dviem vaikais ji neturi laiko dar ir trečiam. Ir dar pridūrė, kad ieškosis tikro vyro. Su darbu. Ir sveikatos.
— Tai va kas, — Aistė linktelėjo, remdamasi į sieną. — Dabar, kai ta „gera partija“ subyrėjo, staiga prisiminėt, kad yra dar vienas vaikas. Tiksliau — aš ir Benas, kuris niekada nematė nė vieno iš jūsų.
— Jam reikia operacijos! — Reginos balsas pakilo iki spiegimo. — Stuburo! Tai brangu. O jūs gavot kompensaciją po to teismo su ta statybų firma, aš žinau! Girdėjau iš žmonių. Daug gavot! Kaip tu gali sėdėti ant tų pinigų, kai tikram vaiko tėvui reikia pagalbos?!
Aistė pažvelgė į ją. Ne su pykčiu — su kažkokiu nuovargiu, kokį jauti, kai trečią kartą tą patį vakarą skaitai tą pačią pasaką ir supranti, kad vaikas vėl neužmigs.
— Tu žinai, iš kur tie pinigai, Regina? — ji stvėrė aplanką nuo lentynos prieškambaryje ir pliaukštelėjo juo anytai ant kelių. — Čia draudimo išmoka. Statybininkai trečiame aukšte numetė siją, pataikė Benui į nugarą, kai mes ėjom iš darželio. Mūsų vaikui — mūsų! — stuburo trauma. Tavo anūkui dar metus reabilitacijų, masažų, baseino. Ir tu dabar ateini pas mane ir klausi, ar aš negalėčiau paaukoti tavo sūnui, kuris niekada net nelaikė Beno ant rankų?
Regina tylėjo. Lūpos virptelėjo, bet žodžių nebuvo.
— Aš tau pasakysiu, ką padarysiu, — Aistė ištiesė ranką ir pakėlė anytą nuo kėdės už alkūnės. Tvirtai, be švelnumo. — Aš tau duosiu tris šimtus eurų. Gali sakyti, kam reikia — operacijai, vaistams, bet kam. Tai viskas, ką aš galiu. Ne todėl, kad privalau. O todėl, kad tu stovėjai prieš mane sušlapusi, pavargusi, ir kažkas tavyje priminė man tą dieną, kai aš stovėjau prieš tavo duris su dviem „Maximos“ maišais ir keturių mėnesių pilvu. Tik aš tada neverkiau.
Aistė įbruko pinigus anytai į ranką. Regina sugniaužė kupiūras, bet nepajudėjo.
— O dabar išeik, Regina. Ir perduok Mantui, kad jei jis kada panorės pamatyti sūnų — tegu pirmiausia grąžina man tuos trejus metus. Tada ir kalbėsim.
Užtrenkė duris.
Sugrįžo į virtuvę. Arbata buvo visiškai ataušusi, o lietus už lango liovėsi barbenęs — dabar jis tiesiog tyliai tekėjo stiklu, palikdamas ilgas, nelygias sroves.
Iš kambario pasigirdo Beno balsas:
— Mama, aš noriu vandens.
— Nešu, saulyte. Jau nešu.
Aistė pripylė stiklinę vandens ir stabtelėjo koridoriuje priešais veidrodį. Išsitraukė iš kišenės telefoną, atsidarė nuotrauką — Benas praeitą savaitę pajūryje, basas, su smėliu plaukuose. Pirmą kartą pats nuėjo nuo kopų iki vandens be jos rankos.
Paskui atsidarė kontaktus, surado seniai išsaugotą „Notarė Rasa“ ir parašė trumpą žinutę:
„Rytoj ryte būtinai reikia pasikalbėti dėl testamento. Noriu viską sutvarkyti taip, kad jokie giminaičiai po manęs negautų nė cento. Parašykit, kiek tai kainuos.“
Telefonas sumirksėjo atsakymu po kelių minučių: „100 eurų, jei standartinis. Atnešk dokumentus. 10 val. tinka?“
Aistė pažvelgė pro langą. Klaipėdos uosto kranai tolumoje vis dar judėjo, ir raudonos jų lemputės mirksėjo tamsoje kaip kažkieno kantrios, nepavargstančios akys.
— Tinka, — ištarė ji į tuščią kambarį. — Dar ir kaip tinka.
O paskui nunešė sūnui vandens.
