Palatos langą buvo ką tik nuplovęs rudens lietus. Pro stiklą mačiau, kaip vėjas plėšia paskutinius kaštono lapus, prilipusius prie balkono turėklų. Laikrodis ant sienos rodė dešimt valandų ir septyniolika minučių ryto — Lukas gimė prieš keturiolika valandų, ir aš vis dar skaičiavau viską minutėmis. Jis miegojo man ant krūtinės, šiltas, sunkus, kvėpavo greitai ir trumpai. Širdies monitoriaus pypsėjimai skambėjo kaip metronomas, prie kurio jau buvau spėjusi priprasti.
Mama įėjo pirma, paskui Algis. Ji vilkėjo šviesiai pilką kostiumėlį, kokį paprastai dėvi tik įmonės metiniams pranešimams — net rankinę buvo pasiėmusi tą pačią, su kuria eidavo į akcininkų susirinkimus. Algis uždarė duris ir sustojo prie sienos, sunėręs rankas ant krūtinės. Nosis jam kvepėjo antiseptiku, bet veide nebuvo jokio susidomėjimo mano ką tik gimusiu sūnumi.
Mama stabtelėjo prie lovos. Jos akys užkliuvo už Luko veidelio, ir lūpos suspaudė į siaurą liniją, tarsi būtų užuodusi rūgusio pieno.
— Šitas vaikas niekada nebus pripažintas mūsų šeimos dalimi, — pasakė ji balsu, kuriuo paprastai atidavinėdavo nurodymus sekretorei.
Aš pažvelgiau į Luko sugniaužtus kumštukus, į jo tamsius, plonyčius plaukelius. Taip, ko gero, jie tikėjosi ašarų. Bet aš tik prisitraukiau sūnų arčiau prie savęs ir pataisiau antklodėlę jam ant pečių.
— Tai ir nepripažinkit, — atsakiau, net pati nustebusi, kad balsas nesudreba.
Mama sumirksėjo. Ji buvo pasiruošusi gailesčiui, priekaištams, gal net maldavimui. Devynis mėnesius ji visai giminei kartojo tą pačią versiją: kad aš pasimečiau, kad vaiko tėvas mane paliko, kad greit apsigalvosiu ir atiduosiu kūdikį įvaikinti. Ji niekad tiesiai neklausė, kas Lukas iš tikrųjų yra — o aš, tiesą sakant, ir pati tylėjau, nes taip buvo sutarta.
Rokas dingo iš mano gyvenimo akiračio ne todėl, kad nusisuko. Prieš pat man pastojant jis išvyko pusmečiui į Frankfurtą tvarkyti fondo reikalų ir tuo pat metu tyliai rinko medžiagą prieš Lauryną — apie tai žinojome tik mudu. Susitarėme niekam nesakyti, kad esame kartu: jei mama sužinotų, kas yra vaiko tėvas, ji per savaitę suprastų, kad jos pačios investuotojas ruošiasi juos sugriauti, ir spėtų viską paslėpti ar sunaikinti. „Kai byla bus surinkta, aš pats ateisiu ir pasakysiu“, — pažadėjo jis man telefonu rugpjūčio pabaigoje, kai dar vos matėsi pilvukas. Kartą per mėnesį jis atsiųsdavo trumpą žinutę: „Dar ne laikas“. Paskutinė atėjo užvakar vakare: „Beveik viskas surinkta. Laukiu ženklo iš tavęs“.
Jų akyse aš tebebuvau ta pati Rūta — tylioji dukra, kuri anksčiau mieliau rinkdavosi architektūrinius brėžinius nei ketvirtadienio vakarėlius „Žaliasis miestas“ biure. Ta, kuri dėvėdavo paprastus džinsus, kol mama užsakinėdavo sukneles iš Milano. Ta, kuri, kaip visiems atrodė, neturėjo jokios ambicijos verstis verslu.
Mano įbrolis Laurynas buvo visiška priešingybė. Balsingas. Pasitempęs. Būsimasis „Žaliasis miestas“ vadovas. To jie ir laikėsi — auksinio sūnaus legendos.
Visi manė, kad prieš porą metų aš pasitraukiau iš bendrovės, nes neatlaikiau įtampos. Tiesa buvo gerokai pavojingesnė.
Radau trūkstamų lėšų — apie šešis šimtus aštuoniolika tūkstančių eurų per pusantrų metų. Sufalsifikuotų sąskaitų. Pinigus, perkeltus per tris priedangos firmeles, tiesiai siejančias su Lauryno asmenine sąskaita Šveicarijoje. Kai padėjau spausdintus lapus ant Algio stalo, jis net nepasilenkė jų pavartyti.
— Pavydi broliui, — tarė. — Niekad neturėjai verslo gyslelės.
Taigi nustojau ginčytis. Nusišypsojau, apsisukau ir tą patį vakarą kopijavau viską biuro spausdintuvu iki vidurnakčio — kiekvieną sąskaitą, kiekvieną pavedimą, kiekvieną paslėptą sąskaitą sudėjau į du aplankus. Vieną palikau advokatei, kitą — savo bute, seifiuke po grindų lenta prie palangės. Laurynas manė, kad viskas dingo be pėdsakų.
Dabar mama žengė arčiau. Jos kvepalai — sunkūs, saldūs — kirto ligoninės sterilią tylą.
— Šiandien pasirašysi savo akcijų perleidimo dokumentus. — Ji padėjo storą aplanką ant naktinio stalelio šalia neatidaryto apelsinų sulčių pakelio. — Laurynas jau rado pirkėją. Siūlo aštuonis šimtus tūkstančių už tavo dvylika procentų. Po tokios gėdos tu nebetinki atstovauti mūsų šeimai.
Štai kodėl jie atvyko. Ne anūko pamatyti. Nepasiteirauti, ar man nebeskauda. Jiems rūpėjo tik mano dvylika procentų akcijų — paskutinė kliūtis, neleidžianti Laurynui perimti visiškos kontrolės.
Algis linktelėjo į aplanko pusę.
— Pasirašyk dabar, ir mes skirsime tau septynis šimtus eurų mėnesinės išmokos. Atsisakyk — ir auginsi tą vaiką visiškai viena, be cento.
Dar prieš gimdymą mano advokatė perspėjo, kad toks pokalbis įvyks — ir liepė nesiskubinti su atsakymu. Todėl paėmiau telefoną nuo naktinio stalelio, po pagalve, ir parašiau vieną žodį Rokui: „Dabar“.
Mama palaikė mano tylėjimą silpnumu.
— Turėtum būti dėkinga, kad mes apskritai ką nors siūlome, — pridūrė ji. — Tokioje padėtyje atsidūrusi moteris turi labai nedaug galimybių.
— Tokioje padėtyje?
— Netekėjusi. Sugėdinta. Su vaiku, kuris neturi tėvo.
Pabučiavau Luką į kaktą. Jis truputį sukrutėjo, vis dar nežinodamas, kad jo seneliai naudoja jo egzistavimą kaip ginklą.
— Jums reikia išeiti, — pasakiau.
Mamos veidas suakmenėjo.
— Tu neturi teisės mums nurodinėti.
Algis žengė artyn.
— Pasirašyk dokumentus.
— Ne.
Mama atvertė aplanką ir pastūmė man rašiklį.
— Gerai pagalvok, — perspėjo ji, ir jos balsas šįkart truputį virptelėjo — vos vos, taip, kad pati, ko gero, to nepastebėjo. — Be šitos šeimos tu neturi jokios apsaugos, jokių pajamų, jokios ateities. Kai pasklis tiesa apie tą kūdikį…
Palatos durys atsivėrė ne iš karto — kažkas iš kitos pusės mindžikavo su rankena, tarsi nebūtų tikras, ar reikia belstis į gimdymo skyrių. Tada jos plačiai atsilapojo.
Įėjo Rokas, vilkintis tamsiu paltu, dar drėgnu nuo lietaus. Už jo, kiek atsilikęs ir aiškiai sutrikęs, kad neįtilpo pro duris vienu metu, — vyriausiasis skyriaus gydytojas, kurio Rokas, matyt, buvo paprašęs registratūroje palydėti. Dviese advokatai su odiniais portfeliais liko koridoriuje, kol viena iš jų pravėrė duris plačiau ir paklausė, ar gali užeiti.
Rokas jų nelaukė. Jo akys pirma rado Luką. Kiekviena atšiauri veido linija suminkštėjo. Jis perėjo kambarį, palinko ir pabučiavo man kaktą — skubiai, tarsi bijodamas, kad neatvyko laiku. Tada uždėjo delną sūnui ant nugarėlės, toks platus, kad uždengė visą mažą kūnelį.
Tik tada jis atsigręžė į Algį ir mamą.
Algio rankos nusviro palei šonus. Mamos veide neliko nė kruopelytės spalvos.
— Rokai Balčiūnai… — išstenėjo ji.
Pavardė nuaidėjo kaip smūgis.
Rokas Balčiūnas — investuotojas, kurio fondas kontroliavo didžiąją dalį „Žaliasis miestas“ projektų finansavimo. Žmogus, galintis įšaldyti jų kredito linijas per vieną skambutį. Tas, kuris pusmetį iš Frankfurto rinko įrodymus apie kiekvieną Lauryno machinaciją — ir kuris dabar buvo mano sūnaus tėvas.
Rokas metė žvilgsnį į aplanką šalia manęs.
— Ar teisingai išgirdau, — prabilo jis, — kad mano sūnus, jūsų žodžiais, neturi tėvo?
Į palatą įėjusi advokatė padavė jam plonesnį aplanką — tik keletą lapų. Rokas jį pasiėmė, bet neatidarė iš karto.
— Rūta, tavo dokumentai vis dar pas tave? — paklausė jis manęs.
Linktelėjau į spintelę prie lovos, kur po švariais paklodės rietimais buvo įkištas mano aplankas — tas, kurį laikiau seifiuke, o šįryt, dar prieš gimdymą pajutus pirmuosius skausmus, atsinešiau kartu su gimdymo krepšiu, nes nenorėjau jo palikti bute vienos.
— Duok man tą su priedangos įmonių sąrašu, — paprašiau Rokas. — Iš pusmečio jis surinko banko duomenis. Man reikia to, ką rinkau iš vidaus — sąskaitų suvestinių, kurias Laurynas manė sunaikinęs.
Ištraukiau aplanką ir padaviau jam pati. Rankos nedrebėjo — tiesiog buvo šaltos nuo ligoninės oro kondicionieriaus.
— Čia, — pasakiau, — visos operacijos nuo 2023-ųjų sausio. Su data ir laiku, kada Laurynas jas tvirtino iš savo darbinio kompiuterio.
Rokas paėmė abu aplankus ir sudėjo juos vieną prie kito ant lovos.
— Mano advokatų surinktas pilnas audito išrašas rodo pinigų grandinę per tris priedangos įmones, — tarė jis Algiui ir mamai. — Rūtos dokumentai rodo, kas ir kada tvirtino kiekvieną pervedimą. Atskirai kiekvienas iš mūsų turi pusę bylos. Kartu — visą.
Algis pastebėjo, kad advokatės rankose — ne ligoninės blankai.
— Taip pat turime raštą iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, — pridūrė advokatė.
Mama sugriebė už palovės turėklo taip, kad pirštų galiukai pabalo.
— Tu negali… Tai mūsų šeimos reikalas…
— Jūsų šeimos reikalas dabar guli ant mano advokatų stalų — dėka mūsų abiejų, — atkirto Rokas ir žvilgtelėjo į mane. — Rūta sprendžia, ką darysime toliau. Mano dalis — parodyti, kad tai ne tuščios grasinimas.
Aš pažiūrėjau į mamą.
— Arba jūs abu su Algiu savanoriškai atsistatydinate iš valdybos, perleidžiate balsavimo teises man, o Laurynas prisipažįsta, — pasakiau. — Arba ši medžiaga iškeliauja pas tyrėjus dar šiandien, ir jūsų verslas baigsis dar šį rudenį.
Algis atsimerkė lyg žuvis. Jis pirmąsyk neieškojo žodžių. Mama pravėrė burną, uždarė, vėl pravėrė — ir tylėjo.
Trisdešimt dvejus metus ji mokėjo išspausti mane į kampą. Bet dabar jos žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie Luko — ir ten užsilaikė sekundę ilgiau, nei ji, matyt, norėjo. Pirštai, vis dar gniaužę turėklą, truputį atsileido.
— Nenoriu keršto, — ištariau. — Bet noriu, kad jūs išeitumėt. Ir kad pažadėtumėt niekada nebematyti Luko. Jam nereikia senelių, kurie jo net nepanoro palaikyti.
Mama nieko nepasakė. Ji dar kartą pažvelgė į vaiką — trumpai, tarsi vagiliaudama tą akimirką sau, — tada pasisuko ir išėjo. Algis nusekė paskui, prieš tai net neatsisveikinęs.
Durys užsidarė.
Stojo tanki tyla — tokia, kokia būna po perkūnijos, kai išgirsti pirmuosius lašus, bet jau žinai, kad visas lietus praėjo.
Lukas sujudėjo. Lūpytės sučepsėjo, ir jis atsimerkė — du tamsūs, rimti taškeliai.
— Žiūrėk, — tariau, šiek tiek pakreipdama jį, kad matytų Roką. — Čia tavo tėtis.
Rokas atsisėdo ant lovos krašto ir apkabino mus abu. Jo paltas kvepėjo lietumi ir traukiniu, kuriuo jis, kaip vėliau papasakojo, važiavo visą naktį iš Frankfurto oro uosto, nes paskutinis tiesioginis skrydis buvo išparduotas. Bet dabar tas kvapas jau buvo namai.
