– Aštrai, tavo Mantas dabar krauna daiktus į mašiną. Ir su kažkokia mergina – lūpos kaip pripūstos, plaukai violetiniai. – Jono, kaimyno iš sodo, balsas mano ausyje drebėjo nuo jaudulio. – Išnešė televizorių, tą didžiulį, ir kažkokias dėžes. Aš tau sakau, jie pustuštį namą paliks.
Skambutis pagavo mane prie pat Vištyčio. Sėdėjau ant galinės sėdynės, susigūžusi po skėčiu, nors lietus jau buvo nustojęs. Tik vėjas pustė nuo ežero. Buvau išvažiavusi tik dviem parom – į mokymus Marijampolėje. Grįžti turėjau sekmadienį, bet sesuo paprašė pavaduoti vienai dienai. O dabar…
– Jonai, tu tikrai? – pirštai taip stipriai spaudė telefoną, kad net plastikas girgždėjo. – Gal jis remontą sumanė? Sakė, kad nori perdaryti verandą.
– Koks čia remontas, jeigu bučiuojasi prie pat vartų? Aš tau sakau, sėsk į mašiną ir lėk. Kol dar kas nors liko.
Padėjau ragelį. Žiūrėjau į tamsų ežero vandenį ir jutau, kaip šąla rankos. Su Mantu buvom kartu penkerius metus, iš jų trejus – susituokę. Šis sodas, senelio palikimas, buvo mano vienintelė ramybės sala. Jis čia atvažiuodavo tik savaitgaliais, ir tai – vis rečiau. „Darbai, klientai, pavargstu,“ – sakydavo. O aš tikėjau.
– Atsiprašau, ar galit važiuoti greičiau? – pasilenkiau prie taksi vairuotojo. – Ten… namie problema.
Vyras linktelėjo, žvilgtelėjęs į veidrodėlį, ir pridėjo greičio. Pro langus ėmė šmėžuoti pažįstami miškeliai ir suklypę pakelės kryžiai. Mintyse sukosi tik viena: „Tik spėk. Tik suspėk.“
Kai taksi sustojo prie mūsų sklypo vartų, pamačiau juodą Manto visureigį. Galinės durys plačiai atvertos, o viduje – kalnas daiktų. Ant viršaus gulėjo mūsų televizorius, apvyniotas maistine plėvele, o šalia – kavos aparatas, kurį pati pirkau prieš Kalėdas.
Mantas kaip tik išėjo pro duris, vilkdamas mano seną patefoną. Tą, kurį radau sendaikčių turguje Kaune ir pati restauravau visą žiemą. Paskui jį, linguodama klubais, išniro mergina. Akių vokai mėlyni, blakstienos sulipusios, nagai žvilgantys. Rankose ji laikė mano papuošalų dėžutę. Ten buvo mamos dovanotas auksinis medalionas.
– Mantai! – sušukau taip, kad net kaimyno šuo ėmė loti, ir puoliau pro vartus. – Ką tu čia darai?!
Jis krūptelėjo. Patefonas slystelėjo, bet nenukrito. Veidas iš pradžių pabalo, paskui užliejo raudonis. Mergina stabtelėjo, apsidairė ir demonstratyviai nužvelgė mano sušlapusius plaukus bei purvinus batus.
– Mielasis, o kas čia? – ji pravėrė lūpas, dažytas blizgiu raudoniu. – Tu sakei, kad tavo buvusioji jau išsikraustė ir su viskuo sutinka.
– Buvusioji? – žodžiai užstrigo gerklėje. – Mantai, gal paaiškinsi? Kokia aš tau buvusioji?
Jis atrėmė patefoną į sieną, nusivalė rankas į džinsus ir pabandė ištiesinti pečius. Bet smakras drebėjo.
– Austėja, baik. Be scenų, gerai? – balsas dirbtinai ramus. – Mes su Gabriele mylim vienas kitą. Viskas. Norėjau tau parašyti žinutę. Kam tu čia atvažiavai anksčiau?
– Žinutę?! – aš priėjau taip arti, kad užuodžiau nuo jo sklindantį pigų odekoloną. – Ir dėl to tu vagi iš namų mano daiktus? Baldus, pirktus už mano pinigus? Gabriele, ar taip? Padėk dėžutę, kol dar nepaskambinau policijai.
Mergina prispaudė papuošalų dėžutę prie krūtinės ir iššiepė dantis.
– Mielasis, pasakyk jai! Tu juk žadėjai – čia mūsų baldai! Mūsų naujam butui Žirmūnuose.
– Austėja, neįžūlėk, – Manto balse atsirado plieno gaidelė. – Sodas tavo, aš nesiginčiju. Bet viskas, kas viduje, pirkta kartu. Aš turtu teisę pasiimti savo dalį.
– Tavo dalis – tai sportiniai marškinėliai, su kuriais čia atvažiavai prieš penkerius metus, – atrėžiau. – O dabar abu nešdinkitės. Iškrauk dėžes. Tuoj pat.
Mantas išsiėmė raktelius, paspaudė mygtuką. Mašinos signalizacija trumpai cyptelėjo.
– Aš nieko neiškrausiu. Išvažiuojam. Jei nori – paduok į teismą. Pažiūrėsim, kiek laiko užtruks, kol tą televizorių atgausi. Gabriele, sėsk.
Mergina pergalingai nužvelgė mane ir nuskubėjo prie keleivio sėdynės, vis dar spausdama dėžutę. Visureigis pajudėjo, ratams sukantis purve, ir dingo už medžių.
Stovėjau kieme. Nuo ežero vėl pradėjo pūsti šaltas vėjas, bet aš jo nejaučiau. Penkeri metai, bendri planai, svajonės apie vaikus – viskas tilpo į kelias kartonines dėžes svetimam bagažinėje.
Greta, už vagono, kurį buvom pavertę pirtele, pasirodė Jonas. Su ta pačia velionine kepure, kurią nešiojo jau dešimt metų. Jis žiūrėjo į mane, tylėjo.
– Jonai, ačiū tau, – mano balsas buvo svetimai ramus. – Viskas gerai.
– Gal policiją kviesti? – jis timptelėjo ūsus. – Aš viską mačiau. Ir filmavau. Telefonu. Kaip jiedu tuos daiktus nešė ir juokėsi.
– Filmavai? – aš atsisukau. – Parodyk.
Jonas ištraukė iš švarko kišenės seną išmanųjį telefoną. Ekrane – Manto visureigis, atviros durelės, o jiedu su ta Gabriele tikrai juokiasi. Ji neša mano dėžutę. Vaizdas drebėjo, bet viskas buvo aišku.
– Puiku, – pasakiau. – Labai puiku. Dabar bus įdomu.
Nuėjau į vidų. Visur – chaosas. Atvertos spintos, ant grindų mėtėsi tuščios pakabos. Svetainėj ant sienos liko tik laikiklis nuo televizoriaus. Ant virtuvės stalo tikrai gulėjo popieriaus skiautė: „Atsiprašau. Raktus paliksiu pašto dėžutėje. Mantas.“ Net ne rašalu parašyta, o pieštuku.
Atsisėdau ant taburetės. Kvėpavau giliai. Taip, skaudėjo. Bet ne dėl to, kad jis išėjo – o dėl to, kad aš taip aklai tikėjau.
Bet aš nesu ta moteris, kuri verkia kampe. Aš – kraštovaizdžio architektė, turiu savo įmonę, kuri projektuoja privačius sodus visoje Lietuvoje. Mano darbas – skaičiuoti, planuoti, numatyti. Ir kovoti, kai reikia – dėl kiekvieno krūmo, dėl kiekvieno akmens. O dabar – dėl savo gyvenimo.
Pirmiausia paskambinau savo advokatei Tomai. Su ja mes kartu mokėmės universitete, ji specializuojasi šeimos ir turto bylose.
– Toma, man reikia pagalbos. Mantas išsikraustė. Bet ne vienas – jis išsivežė mano daiktus. Televizorių, kavos aparatą, patefoną. Ir mano papuošalų dėžutę su mamos medalionu.
– Rimtai? – Tomos balse nebuvo nuostabos, tik susidomėjimas. – Austėja, jūs susituokę. Tai gali būti traktuojama kaip šeimos turto pasidalijimas. Bet jei yra įrodymų, kad jis veikė slapta ir su svetimu asmeniu… Palauk. Tu sakei – su ta mergina jis buvo?
– Taip. Kaimynas nufilmavo, kaip jie kartu nešė daiktus. Ji laikė mano papuošalus rankose.
– Štai čia jau kita kalba, – Tomos balsas tapo dalykiškas. – Ji nėra šeimos narys. Tai nebėra civilinis ginčas. Tai vagystė, padaryta grupės asmenų. Ypač jei yra aukso dirbinių. Ar gali įrodyti, kad jie tavo asmeniniai, ne bendri?
– Taip. Yra nuotraukos, kuriose aš su tuo medalionu dar mokykloj. Jis mamos, dovanotas man, o ne jam.
– Puiku. Dabar klausyk atidžiai. Važiuoji į artimiausią policijos komisariatą ir rašai pareiškimą. Ne tik ant Manto – ant abiejų. Vagystė iš gyvenamosios patalpos. Ypač pabrėžk, kad atsisakė grąžinti daiktus kai pareikalavai. Tai jau plėšimo požymiai.
– O kaip su technika? Ten čekiai…
– Čekius surink. Jei pirkta tavo vardu, iš tavo sąskaitos – tuo geriau. Mes dar pareikalausim iš jo išrašų, kur jis leido pinigus pastaruosius metus. Manau, rasim daug įdomaus. Pavyzdžiui, kad tą Gabriele jis vedžiojo po restoranus už jūsų bendras lėšas. Ir dar vienas dalykas – visureigis, kuriuo jie išvažiavo, ant ko registruotas?
– Ant manęs. Bet pirkom lizingu.
– Nuostabu, – Toma nusijuokė. – Lizingas tavo. Tai reiškia, tu turi teisę bet kada atsiimti automobilį, nes jis yra tavo nuosavybė, kol neišmokėta. O jis dar ir turtą juo išsivežė. Mes jį prispausim iš visų pusių.
Po penkiasdešimties minučių jau sėdėjau priešais tyrėją, jauną moterį griežta šukuosena. Ji spausdino protokolą, žiūrėjo Jono filmuotą vaizdo įrašą ir linksėjo.
– Gerai. Surinksim medžiagą. Pradėsim ikiteisminį tyrimą. Abu bus apklausti.
Mantas pirmą kartą paskambino man tą patį vakarą. Balsas buvo sutrikęs, be tos dienos pasitikėjimo.
– Austėja, ką tu darai? Man paskambino iš policijos. Dėl kažkokios vagystės? Mes juk šeima.
– Mes – nebe šeima. Tu pasirinkai. O aš pasirinkau susigrąžinti tai, kas mano. Sėkmės apklausoje.
Ir padėjau ragelį.
Kitas tris savaites jis bandė tartis. Siūlė grąžinti televizorių. Paskui – patefoną. Bet aš nesutikau. Toma patarė nesiimti jokių derybų – tik per oficialius kanalus.
Gabriele palūžo pirma. Kai tyrėja paklausė, ar ji žinojo, kad Mantas vis dar vedęs, ir ar suprato, jog daiktai priklauso man, ji apsiverkė ir pati atnešė papuošalų dėžutę į komisariatą. Dar bandė teisintis, kad „Mantas sakė, jog čia bendri daiktai“. Bet policijai tai nerūpėjo – svetimi daiktai buvo paimti be leidimo.
Mantas laikėsi ilgiau. Kol neatėjo šaukimas į teismą dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Ten buvo viskas – mano surinkti čekiai, sąskaitų išrašai, liudijantys, kad televizorius pirktas už mano premiją, kavos aparatas – dovana darbuotojų. O jo pajamos, paaiškėjo, pastaruosius metus buvo artimos nuliui. Jis gyveno iš mano atlyginimo ir tą pačią vasarą išleido tūkstantį eurų restorane pajūryje – su Gabriele, kaip parodė banko išrašai.
Teismo koridoriuje jis atrodė prastai. Numetęs svorio, apsirengęs kažkokiu išblukusiu megztiniu, be tos savimi patenkintos šypsenos. Aš stovėjau prie lango, rankose laikydama aplanką su dokumentais.
– Austėja… – jis priėjo ir sustojo per du žingsnius, tarsi bijotų. – Baikim šitą cirką. Aš tau viską grąžinsiu. Tik atsiimk pareiškimą.
Aš pasisukau. Žiūrėjau į jį ir mačiau svetimą žmogų.
– Grąžinsi. Bet ne taip, kaip tu nori. Atveši viską į sodą, sumontuosi, kur buvę. Sumokėsi už sugadintus daiktus ir teismo išlaidas. Ir pasirašysim taikos sutartį tik tomis sąlygomis. Arba tęsim procesą. Su tavim ir su tavo drauge.
Jis tylėjo. Tik gūžtelėjo pečiais ir nusisuko.
Po dviejų mėnesių, šaltą lapkričio šeštadienį, prie sodo vartų sustojo juodas visureigis. Mantas, be žodžių, ėmė nešti dėžes. Televizorių, kavos aparatą, net patefoną, kurį buvo subraižęs. Aš stovėjau verandoje su puodeliu kavos ir žiūrėjau. Jis dirbo tyliai, vengdamas akių kontakto. Kai paskutinė dėžė buvo įnešta, jis atsisėdo į mašiną ir išvažiavo. Net neuždarė vartų.
Jonas padėjo man viską sustatyti į vietas. Vakare sėdėjau svetainėje. Televizorius vėl švietė ant sienos. Patefonas tyliai sukosi, leisdamas seną vinilinę plokštelę. Užsivilkau mamos medalioną – jis buvo šaltas, bet jau savaip šildantis.
Ant stalo gulėjo oficialus dokumentas iš metrikacijos įstaigos. Santuokos nutraukimo liudijimas. Ir ant papildomos eilutės, kur buvo parašyta grąžinta pavardė – Stankevičiūtė. Mano mergautinė. Viskas grįžo. Tik ne žmogus. Bet aš jo ir nereikėjau.
Lauke pradėjo snigti. Pro langą mačiau, kaip didelės, lengvos snaigės krenta ant obelų šakų. Tyla buvo tokia tanki, kad galėjai ją liesti. Ir tą akimirką aš pirmą kartą per daug mėnesių giliai, ramiai įkvėpiau.
