Varna, tupėjusi ant aukštos liepos, išgirdo pakankamai. Prieglaudos kieme dvi moterys kalbėjosi apie didelį pilką katiną, kurį ką tik trečią kartą grąžino atgal.
— Vėl sugadino statistinę ataskaitą, — atsiduso jaunesnioji, vardu Dalia. — Trečias grąžinimas. O juk atrodė tokia gera šeima.
— Nebegera, — griežtai atsakė vyresnioji Rasa, braukdama katinui už ausų. — Paskambino ir pasakė, kad per daug nervų reikalauja. Naktimis vaikšto, atsitrenkia į baldus. O tu, Jonai, ir vėl ieškai savo žmonių?
Pilkas katinas žiūrėjo į ją vienintele matančia dešine akimi ir tyliai miauksėjo. Jo kailis buvo pasišiaušęs, o akyse sustingo klausimas, kurio jis niekaip negalėjo sau paaiškinti. Rasa pakėlė jį ant rankų ir nunešė į tolimiausią narvą. Tą, kuris stovėjo pačiame koridoriaus gale ir kurį saulė pasiekdavo tik vėlyvą popietę.
— Jei dar kartą grąžins, — tyliai pasakė Rasa, — teks kviesti gydytoją.
Dalia nieko neatsakė. Ji tik atsirėmė į sieną ir sunkiai atsiduso.
Varna, išgirdusi šį pokalbį, nuskrido į Paupio rajoną, kur ant penkto aukšto palangės snaudė baltas aros papūga vardu Vilius. Nors jis buvo oficialiai vadinamas švelniu vardu, visi buto gyventojai — du katinai ir dogas — jį vadino tiesiog Perkūnu. Nes jo snapas buvo panašus į metalines žirkles, o būdas… Būdą jis turėjo sprogstamą.
Vilius medžiodavo varnas. Jo taktika buvo paprasta: iš narvo ištraukdavo brangų sūrų krekerį, padedavo jį ant palangės krašto ir apsimesdavo, kad miega. Kai tik varna priartėdavo, Perkūnas pakildavo kaip audros debesis ir vienu šuoliu atsidurdavo prie aukos. Jo kojos nagai taip spausdavo palangę, kad likdavo balti įbrėžimai.
Tą dieną varna Elzė nusileido ant palangės pačiame jos krašte ir mandagiai sukranksėjo.
— Labas rytas, — ji brūkštelėjo dešine koja per betoną kaip išauklėta dama.
Papūga atsimerkė ir pakėlė kuodą.
— Tarkim, — atsakė jis.
— Aš čia labai svarbiu reikalu, — pradėjo Elzė. Ji atsargiai žvilgtelėjo į krekerį, bet tuoj pat nusisuko. — Vienam katinui reikia pagalbos.
Vilius nuleido kuodą ir įdėmiai pažiūrėjo į ją. Tokio kreipimosi jis nesitikėjo. Paprastai varnos tik spiegdavo ir bandydavo vogti.
— Jį jau trečią kartą grąžina, — tęsė Elzė. — Mato tik dvidešimt penkiais procentais. Tik dešine akimi. Jei niekas nepaims, užmigdys.
— Kaip tai užmigdys? — papūga atsiduso. — Jis nemiega naktimis?
— Miega. Bet šį kartą užmigdys visiems laikams.
Vilius susitraukė. Jo baltos plunksnos sušiuro, o didžiulis kūnas tapo pastebimai mažesnis. Jis prisiminė, kaip pats atsirado pas šeimininkę — Aušrą. Tada jis buvo piktas, apleistas paukštis, kurio niekas nenorėjo. Dabar jis gyveno kaip karalius, o šeimininkė jį dievino.
— Ir ką, — paklausė jis, — ką mes turėtume daryti?
— Mūsų mergaitė gera, — atsargiai pradėjo Elzė. — Jei tik ji pamatytų tą katiną…
— Tai kaip mes ją ten nuvarysime? — papūga jau buvo susidomėjęs.
— Tai jau mano reikalas, — sukranksėjo Elzė. — Prieglauda už trijų šimtų metrų. Tik pasakyk, ar sutinki. Ar tau netrukdys dar vienas gyvūnas namuose?
Vilius ilgai tylėjo. Jis vaikščiojo palange pirmyn ir atgal, jo nagai brazdino betoną. Tada staiga atsisuko ir mostelėjo sparnu.
— Gerai. Tik kad man paskui neaiškintų. Vesk ją ten.
Elzė griebė sūrų krekerį ir dingo danguje. Vilius net žioptelėjo iš pasipiktinimo, bet šįkart nusprendė nieko nesakyti.
Kitą rytą Aušra išėjo iš laiptinės ir patraukė link autobusų stotelės. Jos rankose buvo telefono dėklas su papūgos atvaizdu, o mintyse — darbų sąrašas. Staiga nuo senos liepos nukrito didžiulė varna. Ji spiegė, vartėsi žolėje ir tempė dešinį sparną taip, lyg jis būtų perlaužtas.
— Oi, vargšele! — Aušra metėsi prie paukščio.
Bet varna, vos tik mergina priartėjo, atšoko kelis metrus. Vėl pasileido bėgti. Vėl pargriuvo. Ir vėl atšoko. Taip jie įveikė visą kiemą, pasuko už kampo ir nusirito į Vilniaus gatvę. Elzės kojos skaudėjo iš tikrųjų, o sparną maudė taip, lyg jį būtų traukęs automobilis. Bet ji tempė save tolyn, kol prieš akis pasirodė prieglaudos durys.
Į koridorių varna įskrido su tokiu triukšmu, kad išbėgo visos darbuotojos. Dalia griebė rankšluostį, Rasa čiupo šluotą, o Aušra, nieko nesuprasdama, tiesiog sekė paskui. Varna blaškėsi, spiegė, daužėsi į sienas, kol galiausiai pasiekė tolimiausią narvą. Tada ji staiga sustojo, atsitiesė, pakėlė sparną ir ramiai užskrido ant narvo viršaus.
Visos sustingo.
Elzė žiūrėjo tiesiai Aušrai į akis. Jos juodos karoliukų akys degė nekantrumu. Pilkas katinas narve prikišo nosį prie grotų ir bandė dešine akimi įžiūrėti, kas vyksta. Jis tyliai sumiaukė.
Aušra nuleido akis. Pažvelgė į katiną. Tada vėl į varną. Jos veidas pasikeitė — nuo sutrikimo iki nuostabos, o tada iki kažko gilaus ir šilto.
— Tu… tu mane atvedei pas jį? — sušnibždėjo ji.
Elzė krankstelėjo taip garsiai, kad nuaidėjo visas koridorius, ir nėrė pro duris. Tik jos šešėlis šmėstelėjo ant šaligatvio.
— Aš jį pasiimu, — pasakė Aušra. Jos balsas buvo tylus, bet tvirtas. — Kur čia galima pasirašyti?
Dalia pradėjo aiškinti, kad katino niekas nelaiko ilgiau nei savaitę, kad jis naktimis vaikšto ir gąsdina vaikus, kad jam likę tik dvidešimt penki procentai regėjimo. Rasa kartojo, kad tai bloga idėja.
— Čia kažkas ypatingo, — atsakė Aušra ir paėmė rašiklį. — Aš be jo neišeisiu. Kur pasirašyti?
Ji išėjo lauk su dideliu pilku katinu ant rankų. Jo letenos atsargiai lietė jos veidą, o nosis įsirėmė į kaklą. Prieglaudos durys užsidarė tyliai.
Po kelių dienų Elzė vėl nusileido ant pažįstamos palangės. Vilius sėdėjo savo vietoje, bet šįkart šalia jo gulėjo sūrus krekeris.
— Laba diena, — mandagiai pasisveikino varna. — Kaip reikalai?
Vilius pasislinko į šoną, ir Elzė išvydo, kad prie jo šono prigludęs miega didelis pilkas katinas. Jo kailis buvo švarus ir blizgus, o letenos trūkčiojo per miegą.
— Štai, — išdidžiai tarė papūga. — Katiną įsigijau. Labai geras. Mandagus, klusnus. Vakar dešimt kartų vedžiau prie dėklo ir kasiau smėlį, kol suprato, kur tualetas. Šitie — jis mostelėjo sparnu į kambaryje tūnančius katinus — tegul tik pabando jį skriausti.
Jis nusileido nuo palangės, čiupo artimiausią katiną už uodegos ir taip garsiai suriko jam į ausį, kad šis puolė po sofa. Dogas prie sienos kilstelėjo galvą ir vėl užsimerkė.
— Kas drįsta skriausti MANO katiną? — griausmingai paklausė Perkūnas. Jo kuodas stovėjo piestu.
Elzė stebėjo, kaip papūga grįžta į savo vietą ir atsargiai, didžiule letena, ima glostyti katinui galvą. Katinas užsimerkė ir pradėjo murkti. Tokio švelnumo varna nesitikėjo. Ji žiūrėjo, kaip baltos plunksnos liečia pilką kailį, ir negalėjo atitraukti akių.
— Tai ko nevalgai? — paklausė Vilius. — Valgyk. Aš tau atnešiau. Ir atlėk kasdien, visada rasi ko nors. Jei ne, iš tų atimsiu. Jis parodė snapu į kambario gilumą.
— O aš tau istorijas pasakosiu, — atsakė Elzė. Ji priėjo arčiau ir ramiai sulėse krekerį. — Aš jų daug žinau.
— Puiku, — papūga patenkintas užsimerkė. — Istorijas aš mėgstu. Su šita kompanija nėra apie ką kalbėti. Vien katinai… ir šuo.
Kitą rytą Elzė atskrido, kaip buvo sutarta. Vilius miegojo palangėje, atsirėmęs į savo katiną. Pilkas katinas murkė per miegus, o papūga kartkartėmis kažką sumurmėdavo. Varna sulėse paliktą krekerį, prisiglaudė prie Viliaus šono ir taip pat užsnūdo.
Visi trys miegojo ant palangės, apšviesti kylančios saulės. Mieste pradėjo burzti pirmieji autobusai, kažkur lojo šuo, o pro atvirą langą sklido ką tik iškeptų bandelių kvapas. Katinas kilstelėjo galvą, apsilaižė ir vėl užsimerkė. Papūga per miegus dar tvirčiau prispaudė jį prie savęs.
O aš jums viską paaiškinsiu. Mergaitė gera. Labai gera mergaitė. O kai turi tokią mergaitę, tai net papūga ir varna gali prikurti tokių dalykų, apie kokius kitiems nė nesapnavo.
