Likti

— Tai ir viskas, Tomai? — paklausė Ieva, stovėdama prieškambaryje su dviem lagaminais. Ji net nepažvelgė į drėgnomis akimis į ją spoksantį jorkšyro terjerą.

— O Pipiras? — Tomas vos tramdė balsą. — Ar nors atsisveikinsi su juo?

— O kam man jis? — Ieva gūžtelėjo pečiais. — Pats su juo tvarkykis. Nori — atiduok, nori — į gatvę išmesk. Man jis nereikalingas. Man iš viso nieko iš tavęs nereikia.

Ji išėjo net neatsisukusi, o laiptinėje aidėjo jos aukštakulnių kaukšėjimas. Tomas dar kelias minutes stovėjo prie durų, nuleidęs rankas. Jis negalėjo patikėti ne tuo, kad Ieva jį paliko — o tuo, kad ji taip lengvai išsižadėjo savo šuns.

Po skyrybų jis nusprendė persikelti į Klaipėdą. Kaunas jam tapo per mažas — kiekviena kavinė priminė Ievą, kiekviena gatvė — Manto, buvusio geriausio draugo, išdavystę. Jie šešis mėnesius sukosi už jo nugaros, kol galiausiai viskas išlindo į dienos šviesą. Ieva surinko lagaminus, o Mantas net neatsiprašė — tik numetė, kad "taip jau gyvenime nutinka".

Vienintelė priežastis, dėl kurios Tomas dar mėnesį vilkino persikraustymą, buvo Pipiras. Šį mažą, į zuikį panašų padarėlį jis prieš metus padovanojo Ievai Kalėdoms. Ji mėnesį jį prašė, sakė, kad svajoja apie "madingą šunelį". Iš pradžių Ieva tiesiog švytėjo, bet paskui… Paskui paaiškėjo, kad Pipiras nebuvo toks, kokio ji norėjo. Jis bijojo. Bijodavo gatvės triukšmo, svetimų žmonių rankų, net automobilių garsas jį primesdavo prie žemės. Vietoj to, kad puikuotųsi su juo kavinėse, Ieva paliko šunį namuose. Taip visi rūpesčiai užgulė Tomo pečius — jis ir vaikščiojo, ir pas veterinarą vežiojo, ir po audringų barnių ramino, kai Pipiras drebėdavo palindęs po lova.

Po Ievos išėjimo šuo visai liovėsi ėsti. Jis ištisas dienas gulėjo ant lovos ir žiūrėjo į Ievos nuotrauką ant naktinio stalelio, kurios Tomas vis ranka nepasiekė nuimti. Kartą jie net sutiko ją Kauno Laisvės alėjoje — ji nužvelgė juos šaltu žvilgsniu ir praėjo pro šalį, lyg nematytų. Po to Pipiras net ir laukan eiti nebenorėjo. Tomas turėjo jį nešti ant rankų, o tai buvo nelengva — šuo tirpo akyse.

— Na, drauguži, — vieną trečiadienio rytą tarė Tomas, priklaupęs prie lovos. — Aš tau pažadėjau surasti gerus namus, tikriausiai tu taip ir manei, tiesa?

Pipiras tik sumirksėjo — jo akys buvo tuščios, kaip stiklo sagutės.

— Bet žinai, aš taip negaliu. Jei ir aš tave paliksiu, tu visai žmonėmis nustosi tikėti. Nesąmonė tai, ką sakau?

Šuo truputį pakėlė galvą, tartum bandydamas suprasti.

— Klausyk, planas toks: aš parduodu čia viską, perkam bilietus ir keltu plaukiam į Klaipėdą. Abu. Pradėsim iš naujo. Jokios Ievos, jokio Manto, jokio Kauno. Ką manai?

Ir tada įvyko mažas stebuklas. Pipiras lėtai atsistojo, pasižiūrėjo Tomui tiesiai į akis ir silpnai, bet užtikrintai suvizgino uodegą. Pirmą kartą per dvi savaites.

Klaipėda pasitiko juos vėjuotu pajūrio oru. Mažas butas senamiestyje, iš kurio pro langus matėsi Dangės upė, tapo jų nauja pradžia. Viskas atrodė beveik tobulai — jei ne kaimynės. Tiksliau, dvi pensininkės, Valentina ir Regina, kurios kasdien sėdėjo prie laiptinės ant suoliuko ir stebėjo gyvenimą.

— Žiūrėk, Regut, vėl tas naujasis su avigančiu velkasi, — šūktelėjo Valentina, pakreipdama galvą.

— Koks čia aviganis, Valia? — Reginos veidas išsiraukė. — Aš tokios veislės net nežinau. Sako, labai pikta. Pirštą į burną įdėsi — atkąs.

— Tai aš ir kalbu. Ir be antsnukio veda. O jeigu jis mūsų katinus sudraskys?

Prie jų tikrai sukiojosi du katinai — rūdžių spalvos Rainius ir juodas Pikis. Jie laisvai vaikštinėjo po kiemą, tikrindami kiekvieną krūmą, ir, matyt, buvo šių dviejų bobučių visatos centras.

— Jaunuoli, — griežtai prabilo Regina, kai Tomas su Pipiru priėjo arčiau. — Gal jūs antsnukį savo bulterjerui uždėtumėt? Įstatymas reikalauja. O jei jis puls ką?

Tomas nusijuokė.

— Nebijokit, jis mažas, vos porą kilogramų sveria. Ir baugštus — nuo vabalo pabėga.

— Visi taip sako, — Valentina piktai palingavo galva. — O paskui per televizorių rodo, kad plaukai piestu stojasi. Mes skųsimės. Čia mūsų katinai vaikšto, mes už jų sveikatą pergyvename.

Ir kaip tyčia, tą akimirką iš už kampo išniro vyras su rotveileriu. Milžiniškas šuo žingsniavo be pavadėlio, šalia šeimininko. Bobutės apstulbo. Rainius ir Pikis akimirksniu šoko joms ant rankų.

Tomas panoro paimti Pipirą, bet nespėjo. Iš po stovinčio automobilio, lyg iš niekur, išlėkė išsigandęs pilkas kačiukas. Jis turbūt taip pat išsigando rotveilerio kvapo. Ir tą pačią sekundę viskas pavirto tikru košmaru.

Rotveileris garsiai amtelėjo ir metėsi paskui mažylį. Kačiukas lėkė per kiemą, kiek kojos neša, bet didžiulis šuo greitai pradėjo jį vytis. Atstumas tirpo akyse. Kačiukas sustojo, išlenkė nugarą, sušnypštė — jokio efekto. Rotveileris tik dar labiau įsiuto.

— Pipirai, ne! — suriko Tomas pamatęs, kaip jo mažytis šuo, tas pats, kuris bijodavo net durų skambučio, staiga metėsi tiesiai po rotveilerio nasrais.

Pipiras įlėkė tarp kačiuko ir milžiniško šuns, prigludo pilvu prie žemės ir ėmė loti. Jo lojimas buvo aukštas, spiegiamas, bet nustebino rotveilerį — tas sustojo tarsi įbestas. Mažas, drebantis padarėlis, ne didesnis už pusę katino, stovėjo prieš jį ir lojo iš paskutiniųjų, be perstojo, lyg bandydamas išrėkti: "Nedrįsk!"

Tačiau rotveileris tik akimirką dvejojo. Jis staigiai kryptelėjo galvą ir ilgais nagais brūkštelėjo Pipirui per šoną. Pipiras suspigo, bet nenusileido — nė per žingsnį neatsitraukė. Tą akimirką rotveilerio šeimininkas, raudonuodamas iš pykčio, pagaliau prisivijo savo šunį ir griebė už antkaklio.

— Aš su tavim namie pasikalbėsiu… — pro dantis sukošė jis, tempte tempdamas besispyriojantį šunį.

Tomas pripuolė paskui, čiupo ant rankų ir Pipirą, ir išsigandusį kačiuką. Jo mažasis bailys drebėjo visaip, iškišęs liežuvį, ant šono matėsi plyšusi oda ir kraujo lašelis. Bet jo akyse degė kažkas, ko Tomas niekada anksčiau nebuvo matęs — pasididžiavimas.

— Kokia jūsų šuns veislė? — paklausė Valentina priėjusi, kai viskas aprimo.

— Jorkšyro terjeras, — atsakė Tomas, glostydamas Pipirą.

— Jorkšyras? — Valentina nustebusi pakėlė antakius. — O aš maniau, čia kokia reta žiurkšunių atmaina. Na, dabar matyt galėsit ir be antsnukio vedžioti — jei jis jau mūsų katinus gina.

Po šio įvykio jų kieme viskas pasikeitė. Rotveilerio šeimininkas visada vedžiojo savo šunį su antsnukiu, o bobutės kas rytą sveikindavosi su Tomu ir palikdavo Pipirui kokį skanėstą. Rainius ir Pikis, pajutę artėjant Pipirą, nebesprukdavo — dabar jie pratisai jį nužvelgdavo ir neskubėdami nueidavo savais keliais. Žaizdelė ant Pipiro šono greitai užgijo, liko tik vos pastebimas randukas, kurio Tomas kartais pirštais paliesdavo, prisimindamas tą rytą.

O po savaitės pas Tomą į duris kažkas pabeldė. Jis atidarė ir pamatė merginą užkimusiomis, bet spindinčiomis akimis.

— Atsiprašau, ar… ar mano Pūkis pas jus? — ji trypčiojo vietoje nuo jaudulio. — Aš skelbimus buvau užklijavusi, o bobutės prie laiptinės papasakojo, kad jūsų šuo išgelbėjo mano kačiuką.

Tomas plačiai nusišypsojo.

— Užeikite. Jis čia, miega ant Pipiro pagalvės.

Mergina, kurios vardas buvo Miglė, gyveno tame pačiame name. Ji papasakojo, kad paprašė mamos prižiūrėti Pūkį, kol ji buvo išvykusi į komandiruotę Rygoje, o mama pražiopsodavo atidarytas duris ir kačiukas išbėgo į kiemą. Ji buvo tikra, kad jo neberas. Ir neberastų — jei ne vienas mažas, kažkada visko bijojęs jorkšyras.

Po metų jų dviejų kambarių bute senamiestyje gyveno keturi: Tomas, Miglė, Pipiras ir Pūkis. Ankstyvais rytais, kai dar visi miegodavo, pro langą krisdavo pirma saulės šviesa, o mažytis šuo ir storėjantis katinas gulėdavo susiglaudę ant kilimo — jokių muštynių, jokio konkurencijos. Kai Pūkiui būdavo šalta, jis nukniaukdavo Pipiro pleduką. Kai Pipiras norėdavo ramybės, Pūkis atsargiai nulaižydavo jam ausis.

Tomas dažnai prisimindavo tą trečiadienio rytą Kaune, kai Ieva išėjo net neatsisukusi. Jis vėliau sužinojo, kad Mantas, pas kurį ji tada taip skubėjo, po pusmečio tiesiog dingo. Ieva parašė Tomui ilgą žinutę su atsiprašymais ir kvailais klausimais apie tai, ar jie dar galėtų pasikalbėti. Jis neatsakė. Paspaudė "ištrinti" ir nunešė Pipirui dubenėlį šviežio vandens.

Ant kilimo gulėjo Pipiras ir Pūkis, susiglaudę šonais. Miglė virtuvėje užkaičia arbatos.

Oceń artykuł
Likti