KEISTI MEILĖS SANTYKIAI
Jis mūsų gamykloje atsirado visiškai netikėtai.
Vieną rytą prie sandėlio durų pamatėme didžiulį baltai rusvą katiną. Jis atrodė taip, tarsi dar vakar būtų gulėjęs ant minkštos sofos kokiame nors jaukiame Kauno name.
Tankus kailis.
Didžiulė rusva „liūto“ apykaklė.
Švarios baltos letenos.
Ir toks ramus žvilgsnis, kad iškart buvo aišku — šitas gražuolis tikrai negimė gatvėje.
Mes, cecho vyrai, pradėjome jį šerti.
Tačiau labai greitai paaiškėjo viena problema.
Mūsų naujasis svečias visiškai nemokėjo kovoti.
Gamykloje jau seniai gyveno keli benamiai katinai. Jie puikiai žinojo, kaip reikia išgyventi: kas pirmas priėjo prie dubenėlio, tas pavalgė.
O baltai rusvas katinas stovėdavo šalia ir laukdavo.
Jeigu prie jo maisto prieidavo kita katė, jis tiesiog pasitraukdavo.
— Na ir aristokratas, — juokėsi mano kolega Mantas. — Tokiam ne gamykloje gyventi. Jam pagalvėlės ir dubenėlio su vardu reikia.
Bet labiausiai katiną skriaudė mano numylėtinė.
Mažytė, liesa balta katytė su keliomis pilkomis dėmėmis.
Jos nosis beveik visada būdavo purvina.
Mat ši gudruolė nuolat rausdavosi konteineriuose ieškodama ko nors valgomo.
Todėl ją taip ir pavadinau — Purvinos Nosytės kate.
Vos sušukdavau:
— Kis kis kis!
Ji atbėgdavo pirma.
O už jos beveik visada pasirodydavo baltai rusvas katinas.
Ir tada prasidėdavo tikras spektaklis.
Purvina Nosytė prieidavo prie jo…
Ir trenkdavo letena tiesiai per snukį.
Kartais dar kartą.
O kartais net užšokdavo ant jo.
Didžiulis katinas tik prispausdavo ausis ir kantriai laukdavo, kol jos pyktis praeis.
— Na, duok jai atgal! — kartą neištvėrė Mantas.
Katinas pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, tarsi būtų pasakęs:
„Kam? Ji juk maža.“
Nuo tos dienos bandėme jį maitinti atskirai.
Paslapčia.
Už sandėlio.
Už dėžių.
Kartais net cecho kampe, kad kitos katės nepamatytų.
Bet Purvina Nosytė kažkokiu stebuklingu būdu visada sužinodavo.
Atbėgdavo.
Suėsdavo savo porciją.
O paskui eidavo ieškoti baltai rusvo vargšo.
Po kelių minučių kažkur už cecho pasigirsdavo šnypštimas ir nepatenkintas miaukimas.
Vis dėlto laikui bėgant katinas išmoko bent vieno gatvės gyvenimo triuko.
Jis čiupdavo mėsos gabalėlį, prispausdavo jį prie savęs ir kuo greičiau sprukdavo.
Mes juokėmės.
Tačiau po kelių savaičių juoktis nebesinorėjo.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Artėjo šaltasis metų laikas.
Baltai rusvas gražuolis pradėjo keistis.
Jo kadaise prabangus kailis susivėlė.
Dingo pūkuota „liūto“ apykaklė.
Pats katinas suliesėjo taip, kad po kailiu jau galėjai užčiuopti šonkaulius.
Su Mantu žiūrėjome į jį ir supratome:
jis čia ilgai neištemps.
Gamykla — ne šilti namai.
Čia niekas neatidarys durų, kai lauke šalta.
Niekas nepadės minkšto guolio.
Niekas nepastebės, jeigu susirgsi.
— Reikėtų jam surasti šeimininkus, — pasakiau.
— Tokį dar reikia prisijaukinti, — atsiduso Mantas. — Jis kažko vis laukia. Matai, kaip žiūri į kiekvieną automobilį?
Aš irgi tai pastebėjau.
Kai prie administracinio pastato sustodavo automobilis, katinas dažnai pakeldavo galvą.
Kartais net nubėgdavo arčiau.
Pažiūrėdavo.
Ir grįždavo.
Tarsi kažko ieškotų.
Tada dar nežinojome, kad jis iš tiesų laukė.
Ir vieną dieną sulaukė.
Tą rytą prie mūsų angaro sustojo juodas automobilis.
Iš jo išlipo solidus vyras tamsiu kostiumu.
Kažkoks aukšto rango vadovas iš Vilniaus.
Kodėl atvažiavo, mums nelabai rūpėjo.
Pas mus tokių svečių pasitaikydavo.
Vaikščiodavo po cechą su direktoriumi, klausydavosi ataskaitų, linkčiodavo ir išvažiuodavo.
Mes su Mantu išėjome į lauką kavos.
Po kelių minučių grįždami pamatėme vaizdą, kurio, manau, nepamiršiu visą gyvenimą.
Tas solidus vyras brangiu kostiumu klūpėjo tiesiai ant purvino asfalto.
Ir verkė.
Ne šiaip braukė ašaras.
Verkė kaip vaikas.
O prie krūtinės spaudė mūsų sulysusį baltai rusvą katiną.
— Kur tu buvai?! — kartojo vyras. — Dieve, kur tu dingai?
Jis bučiavo katinui galvą, glostė susivėlusį kailį ir vis negalėjo patikėti.
Katinas irgi pasikeitė.
Jis glaudėsi prie žmogaus.
Trinosi galva į jo smakrą.
Murkdavo taip garsiai, kad girdėjome net mes.
— Čia jūsų katinas? — paklausiau.
Vyras pakėlė akis.
— Mūsų. Mūsų šeimos.
Jo balsas drebėjo.
— Dukra Eglė jau beveik du mėnesius kiekvieną vakarą verkia. Be jo užmigti negali. Mes su žmona vis sakome, kad jis grįš. O patys jau beveik nebetikėjome.
Paaiškėjo, kad katino vardas buvo Persikas.
Šeima gyveno nuosavame name už Vilniaus.
Persikas laisvai vaikščiodavo po kiemą.
Vieną dieną šeimininkas važiavo darbo reikalais ir, matyt, nepastebėjo, kaip katinas įšoko į automobilį.
Kelionėje Persikas kažkur išlindo, o prie gamyklos, kai automobilis trumpam sustojo, iššoko.
Šeimininkas to net nepastebėjo.
Tik vakare namuose suprato, kad katino nėra.
Ieškojo visur.
Skelbimai.
Socialiniai tinklai.
Prieglaudos.
Veterinarijos klinikos.
Apylinkės.
Nieko.
Ir štai po kelių savaičių vyras visiškai atsitiktinai atvyko į mūsų gamyklą darbo reikalais.
— Eglė iš laimės išprotės, — juokėsi jis pro ašaras. — Šiandien mūsų namuose bus šventė.
Jis atidarė automobilio dureles.
Atsargiai pasodino Persiką ant priekinės sėdynės.
— Važiuojam namo, drauguži.
Mes su Mantu nusišypsojome.
Pagaliau.
Štai ir laiminga pabaiga.
Tačiau Persikas staiga iššoko iš automobilio.
Šeimininkas nustėro.
— Persikai?
Katinas pažvelgė į jį.
Tada atsisuko į cechą.
Ir nuėjo atgal.
— Kur tu?!
Vyras puolė iš paskos.
— Eglė tavęs laukia! Nejuokauk, važiuojam namo!
Persikas sustojo.
Bet į automobilį negrįžo.
Mes su Mantu susižvalgėme.
Ir tada supratome, ko jis laukia.
Iš cecho iššoko Purvina Nosytė.
Mažytė.
Liesa.
Su savo amžinai purvina nosimi.
Ji priėjo prie Persiko.
Ir, lyg pasisveikindama, iškart trenkė jam letena per snukį.
— Štai ir jo didžioji meilė, — nusijuokė Mantas.
Vadovas nustebęs pažvelgė į katę.
— Ji jį muša?
— Nuolat, — atsakiau.
Purvina Nosytė tuo metu priėjo prie vyro ir tyliai sumiaukė.
Matyt, tikėjosi maisto.
Persikas stovėjo šalia.
Katė apsisuko.
Ir dar kartą trenkė jam letena.
Vyras net susiraukė.
— Persikai, tu rimtai?
Katinas tik prispaudė ausis.
Pažvelgė į šeimininką.
Tada į Purviną Nosytę.
Ir liko stovėti vietoje.
Vyras viską suprato.
— Aišku…
Jis atidarė galines automobilio dureles.
— Gerai. Važiuojam.
Persikas iškart priėjo ir įšoko ant galinės sėdynės.
Tačiau po sekundės vėl atsisuko į Purviną Nosytę.
Šeimininkas atsiduso.
— Net negalvok, kad aš čia dabar dar pusvalandį įkalbinėsiu tavo merginą.
Jis priėjo prie katės.
Mes su Mantu net sulaikėme kvėpavimą.
Purvina Nosytė niekam neleisdavo savęs paimti.
Net paglostyti ją pavykdavo retai.
O šis vyras tiesiog pasilenkė.
Viena ranka paėmė ją po pilvu.
Pakėlė.
Ir atsargiai pasodino ant galinės sėdynės šalia Persiko.
Mes išsižiojome.
— Na ir drąsus…
Purvina Nosytė pati, regis, nesuprato, kas ką tik įvyko.
Kelias sekundes sėdėjo apstulbusi.
Paskui atsisuko į Persiką.
Ir, žinoma, trenkė jam letena.
Persikas net nesujudėjo.
Tiesiog prisiglaudė prie jos.
Vyras uždarė dureles.
Tada išsitraukė telefoną ir kažkam paskambino.
— Rasa? Radau jį.
Net iš kelių metrų girdėjome moters džiaugsmo šūksnį.
— Radau Persiką! Tik yra viena maža problema…
— Kokia dar problema?
Vyras pažvelgė į galinę sėdynę.
— Atrodo, jis turi draugę.
Trumpa tyla.
— Ką?
— Katę. Jis be jos nenori važiuoti. Teko paimti ir ją.
Iš telefono pasigirdo dar garsesnis balsas:
— Tai ko tu dar ten stovi?! Vežk abu! Eglė tuoj grįš iš mokyklos!
Vyras nusijuokė.
— Supratau.
Jis baigė pokalbį ir pažvelgė į mus.
— Panašu, kad namo grįšiu su dviem katėmis.
— Tik perspėju, — pasakiau. — Ta mažoji turi charakterį.
— Nieko. Mano žmona ir dukra su ja susitvarkys.
Jis atsisėdo prie vairo.
Automobilis pajudėjo.
Ir tada galiniame lange pasirodė dvi galvos.
Viena — didelio, sulysusio baltai rusvo Persiko.
Kita — mažos Purvinos Nosytės.
Jie sėdėjo šalia.
Visai arti.
Mes su Mantu vienu metu pakėlėme rankas ir pamojavome jiems.
Automobilis išvažiavo pro vartus.
Vadovas skubėjo.
Reikėjo suspėti namo, kol Eglė grįš iš mokyklos.
O mes grįžome į cechą.
Visą likusią pamainą buvau neįprastai geros nuotaikos.
Vis įsivaizdavau mergaitę, atidarančią namų duris.
Savo dingusį Persiką.
Ir šalia jo — mažą liesą katę purvina nosimi, kurios jis dėl kažkokios tik jam vienam suprantamos priežasties atsisakė palikti.
Galbūt žmonėms tokie santykiai atrodytų keisti.
Ji jį mušė.
Atimdavo jo maistą.
Neleisdavo ramiai gyventi.
O jis vis tiek nenorėjo išvažiuoti be jos.
Bet, matyt, katės apie meilę žino kažką tokio, ko mes iki galo nesuprantame.
Ir kartais tam, kad išgelbėtum vieną, tenka pasiimti namo du.
