Darjus visada buvo toks, kokį jį nulipdė likimas – nedidukas, smulkaus sudėjimo, su amžina atsiprašymo išraiška veide. Mokykloje jį vadino „bakterija“, o kartais įgrūsdavo į spintą rūbinėje, kad žinotų savo vietą. Jis nepyko. Tiesiog priprato būti nematomas. Vienintelis jo draugas buvo kaimynų berniukas Tomas, kuris irgi nebuvo iš tų, kurie muša silpnesnius.
Užaugęs Darjus tikėjosi, kad pasaulis taps protingesnis. Juk suaugusieji – solidūs žmonės. Jie nesuteikia kvailų pravardžių ir nedalija antausių be priežasties.
Kaip jis klydo.
Antausių, žinoma, beveik nebuvo – nebent moralinių. Tačiau pravardės išliko. Kolegos sandėlyje, kur Darjus dirbo dešimt metų, jį švelniai vadino „pelyte“ arba „mažyliu“. Moterys jį globojo kaip sūnų pulko numylėtinį. Nešė iš namų kotletų, megztas kojines, patarinėjo, kokias prekes pirkti akcijai. Jam jau buvo keturiasdešimt, jis liko našlaitis, gyveno vienas sename mūriniame name Žemuosiuose Šančiuose, ir kasdienybė priminė pelėsio dėmę ant lubų – neišplaunamą, bet ir nemirtiną.
Viskas pasikeitė tą rudenį, kai į jų apskaitos skyrių atėjo nauja vyriausioji buhalterė – Ingrida.
Ji buvo moteris, dėl kurios norėjosi išsitiesti ir įtraukti pilvą, net jei neturi jokio pilvo. Aukšta, plačių pečių, su griežtu kuodeliu pakaušyje ir balsu, kuris lengvai perrėkdavo net rūsio sandėlio ventiliacijos gausmą. Darjus įsimylėjo akimirksniu. Tyliai, beviltiškai, kaip mėnulis žiūri į saulę.
Jis niekada nebūtų išdrįsęs prie jos prieiti. Jis – nematoma dėmė ant lubų. Ji – orkestras.
Tačiau likimas, panašu, mėgsta pigius romantinius romanus.
Vieną vakarą Darjus vėlavo į autobusą. Stovėjo stotelėje, spaudydamas po pažastimi termosą su kava, kai iš galinės alėjos išniro du jauni vyrukai su šunimis – be pavadžių, agresyvūs, su išpūstomis striukėmis. Vokiečių aviganis ir pitbulio mišrūnas, pajutę sutrikusį žmogų, ėmė urgzti. Darjus sustingo.
– Ko sustojai, vabale? – nusijuokė vienas iš vyrukų. – Eik, eik, jie nekanda… jei neįsakysiu.
Šunys vis tiek artėjo. Darjus pajuto šaltą prakaito lašą ant smilkinio.
Ir tada, lyg iš po žemių, prieš jį atsirado Ingrida. Ji ėjo iš vėluojančio susirinkimo, vilkėdama ilgą rudą paltą, rankose – aplankas su dokumentais. Pamačiusi sceną, ji nesustojo nė sekundei.
– Pas mane! – riktelėjo ji ne Darjui, o šunims. Ir taip griežtai, kad net aviganis sutriko.
Ingrida žengė tiesiai prie gaujos, pliaukštelėjo aplanku per suolą ir pakėlė ranką:
– Aš jūsų veidus įsiminiau. Jei šunys be antsnukių, skambinu iškart į savivaldybę. Dinkit.
Vyrukai kažką sumurmėjo apie pamišusią bobą, bet patraukė artyn prie Kauno pilies liekanų. O Ingrida atsisuko į drebantį Darjų ir, jau tyliau, pridūrė:
– O tu, žvirbliuk, sėsk į mašiną. Pavėžėsiu. Ir apskritai – baik slampinėti po tamsias stoteles vienas. Tau reikia valgyti daugiau mėsos. Visai sudžiūvęs.
Darjui norėjosi prasmegti per žemę. Ji jį išgelbėjo. Jis – menkas bailys, o ji – karžygė. Tai buvo visiška katastrofa jo savivertei.
Tačiau kaip bebūtų keista, būtent po šio vakaro Ingrida pradėjo į jį žiūrėti kitaip. Ji pati ėmė kviesti jį papietauti. Paskui – į kiną. Dar vėliau – padėti išsirinkti naują šaldytuvą. Ji vis kartojo, kad jam reikia priežiūros. O Darjus, nors ir jautėsi kaip vabzdys po mikroskopu, buvo apakęs ir laimingas.
Jie susituokė pavasarį. Registracija Laisvės alėjos santuokų rūmuose, kukli vakarienė „Bernelių užeigoje“. Darjus tikėjo, kad pagaliau yra reikalingas.
Šeimyninis gyvenimas tapo jo asmenine Golgota. Ingrida karaliavo. Ji priiminėjo visus sprendimus: kur keliaus atostogauti, kokios spalvos bus užuolaidos, kiek sutaupyti pinigų per mėnesį. Ji dalijo leidimus susitikti su Tomu, kritikavo jo darbą sandėlyje („tu vertas daugiau, bet esi tinginys“) ir pastoviai taisė jo manieras.
Darjus kentė. Myli juk. Stengėsi lyginti marškinius be raukšlių, plauti grindis, kepti blynus pagal jos receptą. Tačiau klaidų vis atsirasdavo. Mažų, bet fatališkų.
Vieną antradienio vakarą sprogo jo kantrybė. Jis netyčia sudaužė seną jos mėgstamiausią arbatos puodelį, paveldėtą iš prosenelės. Nieko ypatingo, molinis, su skilimu šone, bet Ingridai – relikvija. Ji ištarė ilgą, nuodingą tiradą, baigdama: „Tu – nevykėlis, rankos tau ne iš tos vietos auga“. Ir tada trenkė jam per sprandą. Sunkiai, vyriškai, be jokios užuojautos.
Darjui ausyse spengė. Jis pažvelgė į savo atspindį juodame lango stikle, apsirengusį kvailoka prijuoste, ir suprato – jis ne „globos“ centre. Jis – mušamas vyras.
Skyrybos buvo greitos ir purvinos. Ingrida kaltino jį neištikimybe (ko nebuvo) ir tinginyste (ko irgi nebuvo). Jis nieko neįrodinėjo. Tiesiog išsikraustė atgal į Šančius, į tuščią butą, kur vienintelis palikimas buvo prieškambario lempa, mirksinti kas tris sekundes.
Būtent Tomas, senas mokyklos draugas, ištraukė jį iš depresijos. Atvažiavo su buteliu alaus ir pasiūlymu:
– Žinai, mes su žmona nebetempiame. Nusipirkome taksą, vardu Barbora. Manėme, bus maža, normali. O išaugo kažkokia supertaksė – dvylika kilogramų, balso stygos kaip operos solistės. Looja, kai nori, kasa sofą, gano katinus. Išeitis viena – reikia atiduoti. Gal nori?
Darjus abejojo. Bet tada pamatė Barborą. Ji sėdėjo prie durų, prigludusi, per ilgom ausim, ir žiūrėjo į jį giliais rudais žvilgsniais. Akys sakė: „Aš irgi ne tokia kaip visi. Imk mane, kol neišmetė į gatvę“. Ji priminė jam patį save.
– Gerai, – pasakė Darjus. – Pasiimu.
Pirmosios savaitės buvo chaotiškos. Barbora krimto batus, loti pradėdavo nuo bet kokio garso laiptinėje, o kartą nakčiai pasislėpė po vonia. Tačiau kitaip nei Ingrida, ji nesimušė. Ji nesikaltė. Kai Darjus kantriai jai aiškino komandas, ji klausėsi. Kai jis verkė vakarais, atsisėdusi prie palangės, ji dėdavo snukį jam ant kelių.
Jie kartu nuėjo į kinologų mokyklą Vilijampolėje. Ten Darjus pirmą kartą pajuto pagarbą. Treneris nesijuokė iš jo ūgio, o gyrė už ramybę ir nuoseklumą. Barbora mokėsi lėtai, bet ištikimai. Jie tapo pora: Mažasis ir Didžioji Taksa. Aikštelėje juos pradėjo atpažinti.
Vieną šeštadienio rytą, kai Darjus vedžiojo Barborą senamiestyje, kavinės lauko staliuką pastebėjo pažįstamą siluetą. Ten sėdėjo Ingrida. Su aukštu, stilingai apsirengusiu vyru, vyno taure ir ta pačia valdinga išraiška veide.
Ji pamačiusi jį, nusijuokė. Garsiai, demonstratyviai, kad išgirstų visas Vokiečių gatvės kampas.
– O, pelyte! – sušuko ji. – Vis dar tampaisi su ta peraugusia dešrele? Sakiau tau – reikia žmonių, o ne gyvūnų. Na, bet tau tikri vyrai neprilygsta.
Palydovas paslaugiai sukikeno. Darjus sustingo. Senas jausmas užliejo krūtinę – noras susitraukti į save, dingti, tapti nematomu.
Bet Barbora staiga žengė į priekį. Ne urzgė, nelojo. Tiesiog atsisėdo tarp Darjaus ir Ingridos, tvirtai, kaip maža juoda tvirtovė, ir pažvelgė į buvusią jo žmoną savo giliomis akimis. Tyla. Ramybė. Svoris.
Darjus iškvėpė. Ne, nebus daugiau nematomo žmogaus. Jis padėjo ranką ant Barboros galvos, jautė, kaip ji lengvai virpteli iš pasitikėjimo.
– Ji ne dešrelė, Ingrida, – tyliai pasakė jis. – Ji – žvėris. Nors, pripažinkime, mes abu žinome, kas išties čia kandžiojasi.
Palinkėjo geros dienos ir patraukė toliau, Barborai einant greta, koja į koją. Už nugaros liko tik staigus vyno taurės skambtelėjimas ir pikta tyla.
Po šio atsitikimo Darjus pirmą sykį pajuto keistą lengvumą. Aikštelėje tą popietę trenerė, jauna moteris vardu Gerda, kuri visada padėdavo su komanda „laukti“, priėjo ir padavė jam puodelį kavos.
– Žinote, Darjau, – pasakė ji. – Jūs labai pasikeitėte per šiuos metus. Labai. Esate vienas iš nedaugelio žmonių, kurie tikrai girdi savo šunį.
Jis pažvelgė į Gerdą: paprasta megzta kepurė, miltų dėmelė ant rankovės, šviesios akys. Ir nieko neatsakė. Bet Barbora, pajutusi nuotaiką, vizgino uodegą kaip pašėlusi, tarsi sakydama: „Viskas tik prasideda, šeimininke. Viskas tik prasideda“.
Tą vakarą Darjus namuose, Šančiuose, užvirė arbatos. Ne Ingridos puodelyje, o naujame, storame, su užrašu „Geriausiam šeimininkui“, kurį jam padovanojo Gerda. Barbora miegojo prie radiatoriaus, šnarpšdama sapne.
Jis sėdėjo ir žiūrėjo į garą, kylantį nuo puodelio. Jokios baimės. Jokios kaltės. Pirmą kartą gyvenime jis buvo už ką nors atsakingas ir niekam nieko neskolingas.
