Pas anūkus važiuoju dviem autobusais. Iš namų išeinu pusę šešių ryto. Vieną lietingą penktadienį stovėjau stotelėje ir pamačiau, kaip žentas pravažiuoja pro šalį tuo pačiu keliu. Vienas automobilyje. Dar spėjo man pamojuoti.
Pamojavo.
Taip lengvai.
Taip natūraliai.
Lyg pravažiuotų pro kaimynę.
Ne pro svetimą moterį.
Ne pro bendradarbę.
Pro savo žmonos mamą.
Savo vaikų močiutę.
Stovėjau su permirkusiu krepšiu.
Jame vežiausi sūrio pyragą Gabrielei ir naują palaidinę mažajam Lukui.
Žiūrėjau į tolstančius jo automobilio žibintus, kol juos prarijo lietus.
Mano vardas Božena.
Man šešiasdešimt treji.
Jau trejus metus esu pensininkė.
Ne…
Geriau papasakosiu kitaip.
Trisdešimt aštuonerius metus dirbau buhaltere.
Kai išėjau į pensiją, dukra Inga pasakė:
– Mama, pagaliau galėsi pailsėti.
Ilsiuosi.
Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais keliuosi pusę šešių ryto.
Sudedu pietus į dėžutes.
Ir dviem autobusais važiuoju prižiūrėti anūkų.
Jei gerai pavyksta persėsti, kelionė trunka apie keturiasdešimt minučių.
Jei ne – beveik valandą.
Inga ir Tomas augina du vaikus.
Gabrielei penkeri.
Lukui – pusantrų.
Inga dirba didelėje įmonėje.
Visą darbo dieną.
Kartais ir ilgiau.
Tomas dirba informacinių technologijų srityje.
Iki galo niekada nesupratau, kuo.
Žinau tik tiek, kad uždirba gerai.
Jie turi gražų butą.
Naują automobilį.
Kasmet išvyksta atostogauti.
Ir ne.
Aš jiems nepavydžiu.
Tikrai.
Aš dėl jų džiaugiuosi.
Bet tą lietingą penktadienį, stovėdama stotelėje su varvančiu skėčiu, pajutau, kad kažkas manyje lūžo.
Nes Tomas važiuoja tuo pačiu keliu.
Kasdien.
Jis pravažiuoja pro mano stotelę.
Taip jam patogiau.
Kartą vakarieniaudami jis pats pasakė:
– Atrodo, važiuojame tuo pačiu maršrutu.
Mes abu nusijuokėme.
Tačiau jis nė karto nepasiūlė manęs pavežti.
Nė vieno karto.
Inga apie tai žino.
Kartą lyg tarp kitko pasakiau:
– Įsivaizduoji, šiandien Tomas pravažiavo pro mane. Dar pamojavo.
Ji atsakė:
– Mama, jis skuba į darbą. Tu juk supranti. Negali važiuoti aplinkui.
Kokiu aplinkui?
Aš stoviu tiesiai jo maršrute.
Toje pačioje stotelėje, pro kurią jis kasdien pravažiuoja.
Jam tereikėtų sustoti.
Bet aš to nepasakiau.
Tik linktelėjau.
Kaip visada.
Kai Inga ištekėjo už Tomo.
Kai jie persikėlė gyventi kitur.
Kai šeimos šventes pradėjo rengti pas save.
Aš visada tik linktelėdavau.
Ir sakydavau:
– Gerai, dukryte. Kaip jums patogiau.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Mano kaimynė Kristina ketvirtadieniais užsuka arbatos.
Papasakojau jai apie tą mojavimą.
Ji padėjo puodelį ant stalo ir tarė:
– Božena, tu tikrai leisi taip su savimi elgtis? Mano vyras niekada neleistų man taip pasielgti su jo mama.
– Aš nenoriu kelti problemų, – atsakiau.
– Tu jų nekeli. Tu jiems esi auklė, virėja, skalbykla. Ir dar pati moki už autobusą.
Nutilau.
Nes ji pasakė tai, ko pati ilgai nenorėjau įvardyti.
Mėnesinis autobuso bilietas kainuoja nemažai.
Pensija nėra didelė.
Sūrio pyragą kepu iš savo produktų.
Drabužėlius anūkams perku už savo pinigus.
Inga nė karto nepasiūlė prisidėti prie kelionės išlaidų.
Tomas nė karto nepasiūlė pavežti.
O aš nė karto neprašiau.
Šeštadienį paskambino Inga.
Paklausė, ar pirmadienį galėčiau atvažiuoti valanda anksčiau.
Jos susitikimas prasideda aštuntą.
Tai reiškė, kad iš namų turėčiau išeiti pusę penkių ryto.
– Gerai, dukryte, – automatiškai atsakiau.
Ir tada pirmą kartą per daugelį metų išgirdau savo balsą tarsi iš šalies.
Tylų.
Paklusnų.
Visada pasiruošusį sutikti.
Lyg seną įrašą, kurį įjungia kiekvieną kartą, kai iš manęs ko nors prireikia.
– Inga… – skubiai pridūriau, kol nepersigalvojau. – O gal Tomas galėtų mane paimti? Juk jis važiuoja pro mano stotelę. Pats kadaise taip sakė.
Telefono ragelyje stojo tyla.
Tokia tyla, kurią pažinojau jau daug metų.
Ji visada ateidavo tada, kai pasakydavau ką nors, kas netilpdavo į jų planus.
– Mama… Tomas mėgsta važiuoti tyloje. Klausosi tinklalaidžių. Tai jo laikas sau.
Laikas sau.
Keturiasdešimt minučių…