– Mama, kam tau braškės už tokią kainą? – susiraukė Elena, nustumdama dėžutę su uogomis į šaldytuvo gilumą. – Tau juk reikia taupyti naujiems batams.
Sofija Leonidovna nieko neatsakė.
Tik pagalvojo, kad gal dukra teisi.
Gal pensininkei tikrai neverta leisti pinigų ankstyvosioms braškėms.
Elena dažnai užsukdavo be jokio perspėjimo.
Vieną dieną ji pasigyrė nauju žiedu su turkiu.
– Palepinau save. Nusipelniau.
Mama tik nusišypsojo.
Jei dukra uždirba, tegul perka tai, kas ją džiugina.
Po kiek laiko Elena atidarė šaldytuvą ir, pamačiusi braškes, vėl pradėjo priekaištauti.
– Juk kalbėjome. Tau reikia taupyti.
– Tai mano pinigai, – ramiai atsakė Sofija Leonidovna. – Aš pati nuspręsiu, ką pirkti.
Kai dukra išėjo, ji išsiplovė braškes, užsidėjo grietinės ir lėtai valgė.
Buvo labai skanu.
Tačiau širdyje liko kartus jausmas.
Po kelių dienų Elena paskambino.
– Mama, paimk anūkus savaitgaliui. Jiems praverstų naminis maistas ir grynas oras.
Pinigų ji nepaliko.
Sofija Leonidovna nuėjo į turgų.
Nusipirko veršienos, naminės varškės, trešnių, obuolių, grietinės, sviesto ir miltų.
Batams atidėtų pinigų liko gerokai mažiau.
Anūkai valgė su didžiuliu apetitu.
O močiutė galvojo tik apie tai, kaip išgyventi iki kitos pensijos.
Kai Elena atvyko pasiimti vaikų, dar spėjo papriekaištauti.
– Neduok jiems tiek pyragėlių. Jie ir taip nėra liesi.
Tuomet Sofija Leonidovna tyliai tarė:
– Kitą kartą palik pinigų maistui.
Elena tik nusijuokė.
– Juk tai tavo anūkai. Ar tau jų gaila?
Tą vakarą užėjo kaimynė Ona.
– Kol viską leisi, tol taip ir bus, – pasakė ji. – Mano sūnus irgi manė, kad jam viską privalau. Kol neišmokiau gerbti mano ribų.
Po savaitės viskas pasikartojo.
Elena liepė nupirkti šviežios mėsos, naminio pieno, mėlynių, varškės, vaisių.
O kartu su vaikais atvežė ir didžiulį maišą nešvarių drabužių.
Vokas su pinigais batams beveik ištuštėjo.
Visą savaitgalį Sofija Leonidovna praleido prie viryklės.
Anūkai buvo laimingi.
– Močiute, pas tave skaniau negu restorane! – pasakė Markas.
Nastė pradėjo rodyti nuotraukas telefone.
Iš pradžių buvo ledai ir karuselės.
O paskui Sofija Leonidovna pamatė kitą nuotrauką.
Jos dukra sėdėjo prabangiame restorane su draugėmis.
Ant stalo – kepsniai, vynas ir prabangūs patiekalai.
Kol ji skaičiavo kiekvieną centą, kad galėtų pamaitinti anūkus, Elena puikiai leido laiką.
Kai vaikai išbėgo į kiemą, Sofija Leonidovna atsisėdo ir surašė visas išlaidas:
Mėsa.
Varškė.
Mėlynės.
Pienas.
Kiaušiniai.
Grietinė.
Uogos.
Sekmadienį, kai Elena atvažiavo pasiimti vaikų, mama tyliai padavė jai lapą.
– Kas čia?
– Sąskaita už produktus.
– Tu rimtai?
– Visiškai rimtai. Tu sakai, kad man gaila nusipirkti sau truputį braškių. Bet tau atrodo normalu, kad aš iš savo pensijos maitinu tavo vaikus veršiena ir mėlynėmis.
Elena paraudo.
– Juk tai tavo anūkai! Tau negėda?
Sofija Leonidovna ramiai pažvelgė į dukros žiedą.
– Naujiems papuošalams ir restoranams pinigų atsiranda. O savo vaikų maistui – ne. Ir dar man turėtų būti gėda?
– Iš kur žinai apie restoraną?
– Nastė parodė nuotraukas.
Elena tylėdama susirinko vaikus.
Prie durų tik metė:
– Pavirtai močiute, kuri savo anūkams išrašo sąskaitas.
👇 Istorijos tęsinį skaitykite komentaruose.
Po to ji ilgai neskambino.
Tačiau anūkus pradėjo atvežti žentas.
Visada atvykdavo su pilnu krepšiu produktų ir iš karto pervesdavo pinigus uošvei.
O vieną dieną Sofija Leonidovna vėl nusipirko braškių.
Pačių didžiausių.
Pačių saldžiausių.
Valgė jas lėtai, po vieną uogą.
Ir pirmą kartą nebejautė jokios kaltės.
Rudenį ji pagaliau nusipirko ir naujus batus.
