– Juk pažadėjau savo seseriai pinigus už tavo sodybą! – pareiškė man vyras…
– Natalija, pagalvojau… Manau, kad tavo sodybą reikėtų parduoti.
Natalija ramiai nusausino rankas virtuviniu rankšluosčiu ir pažvelgė į vyrą.
– Ir kodėl staiga?
Tomas ramiai valgė vakarienę, tarsi viskas jau būtų nuspręsta.
– Jurgitai reikia automobilio. Berniukai auga, tampytis autobusais su jais nepatogu. O tavo sodyba vis tiek stovi nenaudojama. Vien piktžolės ten auga.
– Tegul Jurgita ima paskolą, – ramiai atsakė Natalija.
Ji atsirėmė į stalą.
– O kuo čia dėta aš?
– Mes juk šeima!
Tomas piktai pastūmė lėkštę.
– Vyras privalo padėti saviems. Aš jau pažadėjau.
– Puiku. Jei pažadėjai – pirk. Tik mano turto į savo pažadus neįtrauk.
Sodybą Natalija paveldėjo iš tetos dar gerokai prieš vestuves.
Vos šeši arai žemės ir senas medinis namelis.
Per aštuonerius santuokos metus Tomas ten prikalo kelias lentas verandoje ir kartą nupjovė žolę. Po to tris dienas gulėjo ant sofos ir skundėsi skaudančia nugara.
Tačiau dabar jis buvo įsitikinęs, kad gali spręsti jos likimą.
– O kieno ji tada? – neatlyžo jis.
– Aš juk remontavau verandą. Tvorą padėjau statyti. Vadinasi, tai beveik bendras turtas.
Natalija vos šyptelėjo.
Ji šio pokalbio laukė jau seniai.
Dar prieš mėnesį Jurgita beveik kiekvieną sekmadienį skambindavo ir skųsdavosi, kokie brangūs automobiliai.
Ji nujautė, kuo visa tai baigsis.
👇 Istorijos tęsinys – komentaruose.
– Parduosime, – užtikrintai tęsė Tomas.
– Jurgitai užteks pradiniam įnašui, o likusius pinigus padėsime į indėlį.
Jis pašaipiai pridūrė:
– Gaila dėl savų? Gaila savo daržo?
– Tavo sesuo tegul gyvena pagal savo galimybes, – ramiai atsakė Natalija. – Ji gauna alimentus. Tegul taupo.
– Ten ne alimentai, o centai!
– Nesvarbu. Už mano sąskaitą dosnumo nebus.
Tomas pakilo nuo stalo.
Jo pasaulyje žmona turėjo sutikti be jokių ginčų.
– Rytoj važiuosime tvarkyti dokumentų.
– Ir nesiginčyk. Aš vyras. Aš nusprendžiau.
Tuo metu suskambo telefonas.
Natalija net neabejojo – skambino Jurgita.
– Atsiliepk, – ramiai tarė ji. – Pradžiugink sesę.
Iš koridoriaus sklido pokalbio nuotrupos.
Tomas aiškino, kad viskas beveik sutarta, tereikia kelių dienų dokumentams.
Natalija tik liūdnai nusišypsojo.
Per tiek metų ji priprato, kad Tomui jo šeima visada buvo svarbiausia.
Mama nuolat skolindavosi pinigų „gydymui“, o sesuo seniai laikė brolį savo asmeniniu banku.
Kol tai buvo jo pinigai, Natalija tylėjo.
Tačiau dabar buvo peržengta riba.
Tomas grįžo į virtuvę.
– Jurgita jau išsirinko automobilį. Salonas iki savaitės pabaigos taiko nuolaidą. Rytoj pasiimk laisvadienį.
– Ne.
Jis sustingo.
– Kaip tai – ne? Aš juk pažadėjau!
– Tai tavo pažadas. Ne mano.
– Tu nori mane pažeminti prieš mamą ir seserį?
– Tu pats save žemini, kai daliji svetimą turtą.
– Mano sodyba neparduodama. Ir taškas.
…
Kitą vakarą vos grįžusi po darbo Natalija išgirdo balsus virtuvėje.
Tomas buvo ne vienas.
Prie stalo jau sėdėjo jo mama Aldona ir sesuo Jurgita.
– Užeik, Natalija, – saldžiai tarė anyta. – Turime rimtai pasikalbėti.
Natalija net neatsisėdo.
– Klausau.
Jurgita tuoj pat apsiverkė.
– Natalija, suprask mane. Berniukus reikia vežioti į būrelius. Man automobilio labai reikia.
– Tai pirk.
– Iš ko?
– O kuo čia dėta aš?
Aldona papiktinta pakėlė smakrą.
– Tau negėda? Turi net du sklypus.
– Vienas mūsų bendras. Kitame ketiname statyti namą. O tetos sodyba – mano asmeninis turtas ir mano prisiminimas.
Tomas pajutęs palaikymą iš karto tapo drąsesnis.
– Koks dar prisiminimas? Namas griūva! Jurgitai jo reikia labiau!
Natalija ramiai priėjo prie stalo.
– Gerai. Jei mes viena šeima ir viskas turi būti bendra…
Ji nusišypsojo.
– Tomai, prisimeni tavo visureigį, kurį pirkome prieš trejus metus?
– Na ir?
– Jis juk bendras turtas.
Natalija atsisuko į Jurgitą.
– Gal parduokime Tomo automobilį? Tau nupirksime kuklesnį, o likusius pinigus atiduosime mano dukrai Austėjai magistrantūros studijoms. Jai jų irgi labai reikia. Juk šeima turi padėti vieni kitiems.
Virtuvėje stojo tyla.
Tomas pašoko.
– Tu išprotėjai?! Mano automobilį parduoti?!
– O kuo jis svarbesnis už mano sodybą? Abu juk turtai.
– Čia visai kas kita!
– Tikrai?
Natalija pažvelgė į visus.
– Kai reikia parduoti mano sodybą – mes viena šeima. O kai kalba pasisuka apie tavo automobilį – staiga jis tampa neliečiamas.
Aldona nuleido akis.
Jurgita nervingai suspaudė rankinę.
Ji suprato, kad planas žlugo.
– Tu viską iškraipai, – sumurmėjo Tomas.
– Ne. Aš tik parodžiau jums veidrodį.
Natalija nuėjo link durų.
– Daugiau apie mano sodybą nekalbėsime. Niekada.
Jurgita įniršusi griebė striukę.
– Mama, einam! Čia mums niekas nepadės!
Durys trenkėsi.
Virtuvėje liko tik Tomas.
– Jei dar kartą atsivesi juos dalytis mano turto, – ramiai pasakė Natalija, – rytoj pati pareikalausiu padalyti mūsų bendrą turtą. Ir pirmiausia parduosime tavo automobilį.
Tomas tylėjo.
Jis puikiai suprato, kad atsisveikinti su savo automobiliu dėl sesers visiškai nenori.
Po kelių savaičių viskas nurimo.
Jurgita nustojo skambinti.
Tomas daugiau nė karto neužsiminė apie sodybos pardavimą.
O Natalija suprato vieną labai paprastą tiesą.
Kartais užtenka pasiūlyti žmogui paaukoti tai, kas brangiausia jam pačiam.
Ir tada visas jo tariamas dosnumas dingsta akimirksniu.
