– Nuo pirmadienio išeini atostogų, – tvirtai pareiškė vyras. Tačiau galiausiai jas teko pasiimti tam, kuris pats prisikvietė visą savo giminę.
– Nuo pirmadienio išeini atostogų, – vos man įžengus pro duris pareiškė Tomas.
Net nespėjau nusiauti batų.
Jis jau stovėjo svetainėje su plačia šypsena.
Lyg būtų priėmęs sprendimą už mus abu.
– Šeštadienį atvažiuoja mama, teta Aldona ir pusseserė Rasa.
Mamą reikės vežti pas gydytojus.
Tetą – į turgų.
Rasai noriu parodyti Kauną.
Jau pažadėjau, kad prikepsi pyragų, visur jas vežiosi ir pasirūpinsi, kad joms nieko netrūktų.
Tik dešimt dienų.
Aš tyliai nusivilkau paltą.
Pažiūrėjau į vyrą.
Jis kalbėjo taip, lyg mano atsakymas nieko nebereikštų.
Kartais Tomas elgdavosi taip, tarsi santuokos liudijimas suteiktų jam teisę spręsti už mane.
Mano laiką.
Mano automobilį.
Net mano butą, kurį nusipirkau dar gerokai prieš vestuves.
– Ne, – ramiai atsakiau.
– Mano atostogos prasideda po dešimties dienų.
Kitą dieną po tavo giminių išvykimo.
Kelialapį į sanatoriją nusipirkau prieš kelis mėnesius.
Nieko nekeisiu.
Tomas nustebęs sumirksėjo.
– Kaip tai – ne?
Aš juk visiems pažadėjau.
– Vadinasi, pats ir vykdyk savo pažadus.
Jis tik numojo ranka.
Buvo įsitikinęs, kad iki penktadienio persigalvosiu.
Manė, jog penktadienio vakarą stovėsiu prie viryklės.
Virsiu sriubas.
Kepsiu kotletus.
Pyragus.
Tačiau vakare atidaręs šaldytuvą jis rado tik pieną.
Varškę.
Ir mano maisto dėžutes su kelioms dienoms paruoštu dietiniu maistu.
– O kur visas maistas?
– Prekybos centre.
Kulinarijos skyriuje, – ramiai atsakiau.
Šeštadienio rytą butas akimirksniu prisipildė triukšmo.
Tomo mama Janina pirmoji užėmė sofą.
Teta Aldona pareikalavo sulankstomos lovos prie lango.
Vos įėjusi Rasa nepatenkinta paklausė:
– O kur mano atskiras kambarys?
Tomas lakstė po visą butą.
Tempė pripučiamą čiužinį.
Nešiojo lagaminus.
Bandė visus apgyvendinti.
O aš išvykau į darbą.
Vakare grįžusi radau labai įdomų vaizdą.
Virtuvėje visas suprakaitavęs Tomas virė dešreles.
– Ieva, – pasipiktino anyta.
– Kodėl mus iš stoties pasitiko Tomas?
Ir kodėl vakarienę gamina jis?
– Todėl, kad būtent Tomas jus pasikvietė.
O aš šiandien dirbau.
Rami nuėjau į savo kambarį.
Jau pirmadienį Tomui teko pasiimti šešias neapmokamas atostogų dienas.
Jis neteko dalies atlyginimo.
Ir ketvirtinės premijos.
Nuo tos dienos kiekvienas rytas buvo vienodas.
Taksi.
Privačios klinikos.
Vaistinės.
Turgus.
Prekybos centrai.
Janinai reikėjo tyrimų.
Tetai Aldonai – naminio sūrio.
Rasai – apsipirkimo.
O vakare visos laukė karštos vakarienės.
Aš ramiai valgiau savo paruoštą maistą.
Išsiploviau vieną lėkštę.
Ir nesikišau į jų „viskas įskaičiuota“ atostogas.
Vieną dieną po turgaus teta Aldona įdavė Tomui pilną maišą pirkinių.
Ir čekį.
– Tomuk, juk sakei, kad viską apmokėsi.
Čia aštuoni šimtai eurų.
Tomui net iš veido dingo spalva.
Per dešimt dienų gydytojai.
Taksi.
Vaistai.
Maistas.
Pirkiniai.
Jam kainavo beveik dvylika tūkstančių eurų.
Dosnumas labai greitai baigiasi.
Ypač tada, kai tenka mokėti iš savo kišenės.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Šeštą dieną Tomas nebeištvėrė.
– Rytoj nuvežk mamą echoskopijai.
– Negaliu.
Dirbu.
– Bet juk…
– Tu užrašei.
Tu ir vežk.
Didžiausias konfliktas kilo devintą dieną.
Anyta.
Teta.
Ir Rasa nusprendė pagaliau išsakyti man viską, ką galvoja.
– Mes čia svečiai! – pareiškė Janina.
– O tu elgiesi taip, lyg būtum nuomininkė.
Tomas vos laikosi ant kojų.
Rasa tuoj pridūrė:
– Bent kartą galėjai pagaminti vakarienę.
Pažvelgiau į Tomą.
– Gal paaiškinsi savo viešnioms, kad dar prieš joms atvykstant pasakiau, jog tuo neužsiimsiu?
Jis nuleido akis.
– Na… galėjai bent truputį padėti…
Aš tik linktelėjau.
– Vadinasi, tu vis dar nieko nesupratai.
Tada atsisukau į jo gimines.
– Svečiai atvyksta tada, kai jų laukia abu šeimininkai.
O kai vyras be žmonos sutikimo pažada, kad ji bus virėja, vairuotoja ir gidė, tai jau ne svetingumas.
Tai paprasčiausias įžūlumas.
Rami uždariau savo kambario duris.
Kitą rytą giminės išvyko.
Tomas išsekęs atsisėdo tiesiai ant grindų.
– Netekau premijos.
Atostogų.
Išleidau visas santaupas.
Jaučiuosi taip, lyg būčiau akmenis tampęs.
Tuo metu išėjau iš miegamojo su nedideliu lagaminu.
– Tu… tikrai važiuoji į sanatoriją?
– Taip.
Taksi jau laukia.
– O kaip aš?
Kas man gamins valgyti?
Aš ramiai nusišypsojau.
– Tas pats žmogus, kuris gamins po mūsų skyrybų.
Tu pats.
Jis sustingo.
– Kol grįšiu, išsikraustyk iš mano buto.
Tu be mano sutikimo pakvietei čia savo gimines.
Leidai joms mane mokyti mano pačios namuose.
Ir net dabar galvoji tik apie tai, kas tave aptarnaus.
Uždariau duris.
Ir išvažiavau.
Po dviejų savaičių grįžau iš sanatorijos.
Butas buvo švarus.
Pusė spintos jau buvo tuščia.
Tomas persikėlė gyventi pas savo mamą.
O pirmą darbo dieną po atostogų aš padaviau skyrybų prašymą.
Jis norėjo savo giminėms surengti dešimt dienų poilsio mano sąskaita.
Galų gale viešnios išvažiavo su pilnais lagaminais pirkinių.
Aš puikiai pailsėjau.
O jis liko be santaupų.
Be žmonos.
Ir pagaliau suprato, kad svetimo gyvenimo planuoti už kitą žmogų negalima.