Birželio naktis buvo tvanki. Bilutė jau trečią kartą vertėsi ant šono, kai ant naktinio stalelio suvirpėjo telefonas. Ekrane švietė dukros vardas. Širdis tuoj pat suakmenėjo – Austėja niekada nesiųsdavo žinučių taip vėlai, nebent būtų kas nors blogo.
„Mama… aš pasakiau TAIP!!!“
Po žinute – nuotrauka. Austėja spindėjo. Vienoje rankoje ji laikė mažą aksominę dėžutę, kitoje – didžiulę baltų rožių puokštę. Bet Bilutė negalėjo atitraukti akių nuo vyro, stovinčio šalia. Mantas. Ir jo veide nebuvo šypsenos.
– Jonai, pabusk! – ji timptelėjo vyrą už peties. – Mūsų dukra išteka!
Jonas užsimiegojęs prisimerkė į ekraną:
– Gražus žiedas… Bet ko jis toks surūgęs?
– Ir man tai nepatinka…
– Gal pervargo. Nesugalvok problemų ten, kur jų nėra.
Po minutės Jonas jau vėl knarkė. Bilutė dar ilgai žiūrėjo į tą nuotrauką. Kažkas buvo ne taip. Ji jautė tai kiekviena ląstele.
Pažintis, kuri viską užtemdė
Austėja su Mantu susipažino prieš trejus metus per bendrus draugus. Jis buvo architektas iš Šiaulių – visada tvarkingai apsirengęs, mandagus, su išpuoselėtomis manieromis. Pirmą kartą atėjęs į svečius, atnešė ne tik gėlių Bilutei, bet ir reto midaus butelį Jonui. Žodžiu, mokėjo patikti.
Bet buvo vienas dalykas. Apie vestuves jis niekada nekalbėjo.
Kai tik Bilutė užsimindavo apie ateitį, Mantas mikliai išsisukdavo:
– Reikia dar šiek tiek pasitaupyti.
– Dabar ne pats geriausias metas, žinote, projektai stringa.
– Palaukim, kol Austėja gaus paaukštinimą.
– Mama, neprisikabink, – numodavo ranka Austėja. – Jis tiesiog atsakingas. Nori, kad viskas būtų idealu.
Bilutė norėjo tuo tikėti. Bet kažkodėl negalėjo.
Pasipiršimas ir keistas poskonis
Kai Mantas pasiūlė savaitgalį praleisti Palangoje, Austėja paskambino mamai visiškai pakvaišusi iš laimės:
– Mama, aš jaučiu, kad ten jis pasipirš! Jis sakė, kad turi kažką ypatingo!
Ir ji buvo teisi. Vėlai vakare, kai saulė jau beveik palietė jūrą, Mantas atsiklaupė ant molo. Ištraukė dėžutę.
– Ar sutiktum tapti mano žmona?
– Taip! Žinoma, taip!
Tačiau kai Austėja grįžo namo ir išdidžiai rodė žiedą, Bilutė pastebėjo keistą detalę. Žiedą jie rinkosi… kartu. Jokios staigmenos. Jokios paslapties. Austėja pati pasakojo, kad Mantas nuvežė ją į juvelyrinę parduotuvę ir liepė išsirinkti, kas patinka.
– Bet juk tai normalu, ar ne? – gūžčiojo pečiais Austėja. – Jis norėjo, kad man tikrai tiktų.
Normaliai. Bet kažkodėl Bilutei nuo to skaudėjo širdį. Gal todėl, kad ji visada įsivaizdavo, jog tikroji meilė yra tada, kai vyras praleidžia valandas rinkdamasis žiedą vienas, spėliodamas, kuris patiks.
Vestuvių šurmulys
Vestuvių planavimas prasidėjo iškart. Austėja su Mantu užsakė sodybą prie ežero – medinį pastatą su didžiule terasa. Austėja svajojo apie ceremoniją lauke, tarp ąžuolų, su gėlių girliandomis.
– Mama, ar gali patikėti? Bus keturiasdešimt svečių! O Mantas jau susirado fotografą, kuris dirbo su garsiausiais sostinės dizaineriais!
Bilutė džiaugėsi. Tikrai džiaugėsi. Bet kartu negalėjo atsikratyti jausmo, kad viskas vyksta per greitai ir per daug tobulai.
Vieną vakarą Austėja atėjo pas tėvus viena. Jos akys buvo raudonos.
– Mama… Mantas nori, kad žemės sklypą, tą, kurį jūs man padovanojote, perrašytume jo vardu.
Bilutė pajuto, kaip viduje viskas sustingo.
– Ką? Kodėl?
– Jis sako… sako, kad taip bus saugiau. Dėl mokesčių ir paskolos būsimam namui. Kad bankui reikia, jog turtas būtų jo vardu.
– Austėja, ar tu girdi, ką sakai? – Bilutė net atsisėdo. – Tas sklypas – mūsų dovana tau. Tėvas dešimt metų taupė, kad jį nupirktų. Ir dabar tu nori jį atiduoti žmogui, su kuriuo dar net nesusituokei?
– Bet mes gi tuokiamės! – Austėjos balsas virptelėjo. – Jis sako, kad tai tik formalumas. Kad po vestuvių vis tiek viskas bus bendra.
– Tai kodėl negali palaukti iki po vestuvių?
Austėja nutilo. Atrodė, kad ji ir pati nežino atsakymo.
Naktinis skambutis
Po dviejų dienų, apie vidurnaktį, Bilutės telefonas vėl sušvito. Šį kartą ne žinutė – skambutis.
– Mama… – Austėjos balsas buvo duslus, tarsi ji verktų jau kelias valandas. – Mantas pasakė… vestuvių nebus.
– Kaip nebus? Ką reiškia „nebus“?
– Jis pasakė, kad jeigu aš juo nepasitikiu, jis nemato prasmės tuoktis. Kad aš per daug prisirišus prie mamos ir kad jis nenori žmonos, kuri nesugeba priimti savarankiškų sprendimų.
Bilutė užtylėjo. Ji žinojo, kad taip ir bus. Ne tik žinojo – ji jautė tai nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiusi nuotrauką, kurioje Mantas nešypso.
– Dukrele… aš atvažiuosiu.
– Nereikia, mama. Aš noriu pabūti viena.
Nutrūko ryšys. Bilutė dar ilgai sėdėjo tamsoje, spausdama telefoną delne. Ji negalėjo verkti. Negalėjo rėkti. Ji tiesiog sėdėjo ir galvojo apie tai, kaip keistai gyvenimas kartais susidėlioja – lyg lėta, neišvengiama katastrofa.
Tuštumos mėnuo
Mėnuo po atšauktų vestuvių buvo pats sunkiausias. Austėja beveik nesirodė. Į skambučius atsakinėjo trumpai, vienu žodžiu. Bilutė kasdien rašė jai žinutes, kartais tiesiog atsiųsdavo senas jųdviejų nuotraukas. Jokių patarimų, jokių klausimų apie Mantą – tik tylus priminimas, kad ji yra šalia.
Bilutė žinojo, kad jos dukra išgyvena ne tik širdgėlą, bet ir gėdą. Juk jau buvo išsiuntinėti kvietimai, užsakyta vestuvinė suknelė, mergvakaris suplanuotas. Ir viskas – šnipštas.
Prasidėjo ruduo. Bilutė grėbė lapus sode, kai telefonas vėl pradėjo vibruoti. Šį kartą – socialinio tinklo pranešimas. Austėja buvo pažymėta nuotraukoje.
Bilutė atidarė ją. Ir sustingo.
Nuotrauka buvo daryta Palangoje. Mantas stovėjo ant to paties molo, saulėlydžio fone. Šalia jo – visiškai nepažįstama mergina, liekna blondinė, su lengva balta suknele. Mergina spindėjo. Jos ištiestoje rankoje – ta pati aksominė dėžutė. Toks pat žiedas. Bilutė krūptelėjo: matyt, jis perka vienodus žiedus visoms savo sužadėtinėms – pigiau ir patogiau.
O Mantas… Manto veide švietė plati, laiminga šypsena. Tokia, kokios Bilutė nebuvo mačiusi nė karto.
Rankos ėmė taip smarkiai drebėti, kad grėblys išsprūdo iš pirštų ir dunkstelėjo į žemę. Ji net nepajuto, kaip susmuko ant šalia stovėjusio suoliuko, vis dar spoksodama į ekraną. Prieš akis plaukė ratilai, bet ji negalėjo atplėšti žvilgsnio.
Tada ji pastebėjo suknelę. Mergina vilkėjo baltą suknelę su nėriniuotu korsažu ir krentančiomis rankovėmis – lygiai tokio paties modelio, kokį prieš mėnesį išsirinko Austėja. Bet ši nebuvo pasiūta pagal Austėjos išmatavimus – Mantas, matyt, tiesiog nupirko tą patį modelį savo naujajai išrinktajai. Bilutė akimirksniu suprato: jis net nesivargino sugalvoti nieko naujo.
Dabar ji tiksliai žinojo, kad Mantas buvo ne šiaip bailus jaunikis. Jis buvo apsišaukėlis, medžiojantis turinčias turto merginas. Austėjos sklypas buvo tik vienas iš daugelio taikinių. Ir ta liekna blondinė ant molo, greičiausiai, jau buvo kažką jam perrašiusi arba ruošėsi tai padaryti.
Bilutė giliai įkvėpė. Dukrai to kol kas nesakys, bet dabar ji žinojo tiesą.
Ji paėmė telefoną, surado paskutinį Austėjos numerį ir surinko žinutę:
„Gal ateitum šiandien vakarienės? Iškepsiu tavo mėgstamų bulvinių blynų. Su grikiais. Kaip seniau.“
Atsakymas atėjo po pusvalandžio:
„Gerai, mama. Būsiu septintą.“
