Regina lėtai užpylė verdančio vandens ant mėtų lapelių. Pro virtuvės langą matėsi šlapia Palangos gatvė. Vasara buvo vėsoka, bet jai patiko. Šešiasdešimt treji metai atnešė supratimą – oras neturi reikšmės, kai niekam nebesi skolinga.
Jos marti Laura atvažiavo trečiadienį. Tiesiog įsiveržė į butą, net nepasibeldusi.
– Regina, mes su Tomu nusprendėm. Tau pensijos užteks. Maisto produktų daugiau nepirksim.
Ant stalo stovėjo tortas. „Medaus žiedas“ už dvidešimt tris eurus. Pirktas iš Reginos pensijos, kurią ji gavo vakar. Pirmą pensiją per visą gyvenimą. Trisdešimt dveji metai mokykloje, matematika penktokams, begaliniai sąsiuviniai, o dabar – trys šimtai dvidešimt eurų.
Regina pažvelgė į sūnų. Tomas sėdėjo susmukęs ant sofos. Jis žiūrėjo ne į mamą, o į telefono ekraną.
– Tomai, tu taip pat taip manai? – paklausė ji.
Sūnus gūžtelėjo pečiais:
– Mama, na. Mums paskola butui. Automobilį remontuot reikia. Laurai dantų implantai. O tu namie sėdi. Tau nei degalų, nei naujų batų nereikia.
Regina paėmė servetėlę, ant kurios ką tik padėjo šakutę. Pirštu nubrėžė liniją per popierinį lankstinį.
– Aš sėdžiu namie. Su jūsų vaikais.
– Tu gi močiutė! – Laura trūktelėjo pečiais. – Tau tai džiaugsmas turėtų būti!
– Šimtas penkiasdešimt eurų, kuriuos jūs man pervesdavot kas mėnesį, – ramiai ištarė Regina. – Čia ne pagalba. Čia buvo atlyginimas už darbą.
Laura nusijuokė. Aštriai, su panieka:
– Už kokį darbą? Už sėdėjimą su anūkais? Mes tau anūkus pagimdėm! Tu turėtum būti dėkinga!
– Jūs gimdėt juos sau, Laura. Aš gimdžiau Tomą. Ir už mane niekas nesėdėjo. Dirbau nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro, o paskui bėgdavau į darželį.
Tomas brūkštelėjo pirštu per ekraną. Net nepakėlė akių:
– Mama, baigiam šitą cirką. Mes tau daugiau pinigų nepervesim. Viskas.
Regina atsistojo. Priėjo prie prieškambario spintelės. Ištraukė raktų ryšulį. Paskambino žiedais priešais sūnų.
– Kas čia? – Tomas pagaliau pakėlė akis.
– Raktai nuo jūsų buto. Nuo šiol aš – tik mylinti močiutė. O ne auklė be atlyginimo.
Lauros skruostai nuraudo.
– Ką tai reiškia?
– Nuo rytojaus Emilio ir Austėjos į darželį nebevesiu. Iš darželio nepasiimsiu. Jei susirgs – biuletenį imsitės patys. Savaitgaliais vaikai bus su jumis.
– Aš dirbu! – suriko Laura.
– Aš irgi dirbau. Keturiasdešimt metų. Nuo šiol aš ilsėdamasi pensijoje.
Regina atidarė lauko duris. Į koridorių įsiveržė šaltas laiptinės oras.
– Tortą pabaigėt? Išeikit.
Tomas atsistojo. Jo veidas buvo raudonas, lyg po ilgo bėgimo.
– Dar pasigailėsi, mama. Paskambinsi, kai vienai bus liūdna.
Regina nieko neatsakė. Užtrenkė duris ir užsuko spyną.
Pirmadienį ji pabudo be žadintuvo. Septynios ryto. Keista tyla gaubė butą. Jokių animacinių filmų garsų iš svetainės. Jokių „močiute, šokolado!“. Ji išsivirė kavos. Iš spintelės ištraukė porcelianinį puodelį su žibuoklėm, kurį jau dešimt metų neleisdavo liesti anūkams.
Skambutis nuaidėjo aštuntą penkiolika. Ilgas. Piktas.
Regina pažiūrėjo pro akutę. Laukinėje stovėjo Laura. Vienoje rankoje – dvimetė Austėja, kabančia už striukės gobtuvo. Kitoje – penkiametis Emilis su planšete. Abu vaikai zirzė. Lauros veidas buvo išpurtęs be makiažo.
– Atidarykit! – riktelėjo Laura. – Aš į darbą vėluoju!
Regina nuspaudė domofono mygtuką:
– Aš miegu, Laura.
– Regina, nejuokaukit! Darželyje vėjaraupiai, aš jų ten negaliu vest! Imkit vaikus, man devintai pamaina!
– Aš pensijoje. Pasikeitė mano režimas.
Laura spyrė į duris:
– Aš juos paliksiu čia! Ant kilimėlio! Paskui pati aiškinsitės su vaikų teisėm!
– Palikit, – ramiai atsakė Regina. – Apačioje kaimynė Stefanija namie. Ji iš karto policiją kvies. Pasakysiu, kad mama paliko vaikus laiptinėje ir pabėgo.
Už durų stojo mirtina tyla. Tik sunkus Lauros alsavimas.
– Jūs sena kvaiša, – iškošė marti.
Žingsniai nutolo. Liftas sužvangėjo. Išvažiavo.
Regina grįžo į virtuvę. Pirštai šiek tiek drebėjo, bet ji buvo rami. Keistai rami. Tarsi pagaliau ištraukė įsisenėjusią skeveldrą.
Tomas paskambino po pietų. Regina atsiliepė tik trečią sykį.
– Mama, tu iš proto išsikraustei? – jis rėkė tiesiai į ragelį. – Laura dvi valandas pavėlavo į darbą, nes vežė vaikus pas savo mamą į kitą Klaipėdos galą!
– Ir kaip Jadvyga? Apsidžiaugė anūkais? – ramiu balsu paklausė Regina.
– Neerzink manęs! Kam sugalvojai tą cirką?
– Aš perspėjau. Mano paslaugos kainuoja. Jūs atsisakėt mokėt.
– Kokios dar paslaugos?! Čia tavo kraujas, mama!
Regina paėmė nuo stalo servetėlę su senais užrašais. Prisiminė banko pranešimus telefonu.
– Kraujas? Gerai. Prieš pusmetį pasiskolinai iš manęs du tūkstančius eurų. BMW greičių dėžės remontui. Atidavei?
Tomas užsikirto.
– Aš atiduosiu. Algos vėluoja, bet atiduosiu.
– Neatiduosi. O aš ėmiau paskolą tau. Ir moku palūkanas iš pensijos. Trys šimtai dvidešimt eurų, Tomai. Minus komunaliniai. Minus tavo paskola. Kiek man lieka?
– Aš tau produktų perku!
– Kartą per mėnesį. Du pakelius kruopų ir vištienos filė. Už dešimt eurų. O vaikai pas mane suvalgo per savaitę už dvidešimt.
– Mama, tu amžinai viską skaičiuoji! – suvaitojo Tomas.
– Išmokau. Kai sūnus skaičiuoja mano pensiją.
Regina padėjo ragelį.
Vakare telefono banko programėlė suzvimbė. Pervedimas iš Tomo. Penkiasdešimt eurų. Pranešimas: „Pasiimk. Užspringk“.
Regina pinigus grąžino atgal. Pranešimo nerašė.
Dvi savaitės praėjo kaip dvi rimtos tylos dienos. Regina skaitė knygas, kurias buvo atidėjusi prieš penkerius metus. Vaikščiojo į botanikos sodą. Pirmą kartą per ilgą laiką pati išsivalė langus – ne todėl, kad buvo purvini, o todėl, kad galėjo niekur neskubėti.
Penktadienį ji kepė obuolių pyragą. Cinamonu kvepėjo visa laiptinė. Tą kvapą Tomas pažinojo nuo vaikystės.
Skambutis. Ne aštrus klyksmas, o nedrąsus pypsėjimas.
Regina atidarė. Ant slenksčio stovėjo Tomas. Veidas papurtęs, po akimis tamsūs ratilai. Prie jo – Emilis su nešvaria striuke.
– Mama, gelbėk… – iškošė jis ir švelniai pastūmė berniuką į koridorių.
– Kas nutiko?
– Laura ligoninėj. Įtaria apendicitą. Važiuoju pas ją, ieškot chirurgų. Austėją Jadvyga paėmė, o Emilio nėra kur dėt. Paimk iki rytojaus. Prašau.
Regina pažiūrėjo į anūką. Emilis stovėjo nuleidęs galvą. Rankose vis dar gniaužė planšetę.
– Gerai. Užeik, Emili. Nusirenk.
Tomas iškvėpė taip garsiai, tarsi būtų numetęs sunkų maišą.
– Ačiū, mama. Ryte paskambinsiu.
Durys užsitrenkė, kol Regina dar net spėjo paklausti ligoninės adreso.
Emilis nusimetė striukę ant grindų.
– Pakelk ir pakabink ant kablio, – ramiai pasakė Regina.
Berniukas pažvelgė iš po antakių. Matėsi, kad nėra pratęs prie tokio tono. Bet pakluso.
Jie sėdėjo virtuvėje. Regina pjaustė pyragą. Emilis kimšo gabalą į burną abiem rankom.
– Kaip mama? – paklausė ji. – Labai skaudėjo pilvą?
– Mamai pilvo neskauda.
Regina sustingo. Peilis pakibo ore virš lėkštutės.
– O kodėl tėtė pasakė, kad ji ligoninėj?
– Nežinau. Mama namie matavosi maudymosi kostiumėlį. Jie su tėčiu į SPA išvažiavo. Pas tetą Rasą. Jai gimtadienis.
Viduje kažkas užsivėrė. Sunkiai. Su trenksmu.
Regina nusišluostė rankas. Paėmė telefoną. Atidarė Rasos, Lauros sesers, feisbuką.
Pirmoji istorija buvo su linksma muzika. Baseinas su burbuliukais. Laura nauju smaragdiniu maudymosi kostiumėliu stuksena taure šampano. Užrašas: „Mergvakaris tęsiasi! Vyrai apmokėjo visą savaitgalį!“. Vieta: „Pajūrio SPA centras – trylika kilometrų nuo miesto“. Paskelbta prieš dvidešimt minučių.
Telefonas suzvimbė. Pranešimas nuo Tomo.
„Mama, klaidingas aliarmas. Apendicito nėra. Bet gydytojai liepė pagulėti. Iki sekmadienio pabūsim pas Jadvygą. Tegul Emilis pas tave pagyvena porą dienų. Bučkis.“
Regina ilgai žiūrėjo į ekraną. Paskui pažvelgė į Emilį. Berniukas pirštu braukė per lėkštę obuolių įdarą.
– Emili, apsirenk.
– Kur?
– Važiuosim pas mamą. Pasveikinsim tetą Rasą.
Taksi kainavo septyniolika eurų. Salone kvepėjo pigiu oro gaivikliu. Emilis užmigo ant galinės sėdynės. Regina žiūrėjo pro langą. Už Klaipėdos pakraščio medžiai virto tamsiais stuburais. Jokio pykčio nebuvo. Tik šaltas, aštrus apskaičiavimas.
Mašina sustojo prie įspūdingų „Pajūrio SPA“ vartų. Regina išlipo. Išvedė apsimiegojusį Emiliuką. Jo striukė buvo kreivai užsegta. Kepurė nusmaukusi ant akių.
Registratūroje stovėjo aukšta mergina su uniforma.
– Labas vakaras. Pasakykit, kur vyksta Rasos Vaitkevičienės banketas?
Mergina šyptelėjo:
– „Gintaro“ salė, koridoriumi į dešinę. Palydėti?
– Susirasiu.
Ji tvirtai laikė Emilį už rankos. Koridorius buvo išklotas minkštu kilimu. Ore tvyrojo brangus smilkalų kvapas. Grojo tyli džiazo muzika. Regina pastūmė sunkias ąžuolines „Gintaro“ salės duris.
Viduje buvo apie trisdešimt žmonių. Ilgas stalas nukrautas užkandžiais. Priblausinta šviesa. Kažkoks storas vyras stovėjo sakydamas tostą. Laura sėdėjo šalia Rasos. Vakarinė suknelė, apnuoginti pečiai. Plaukai gražiai sušukuoti. Taurė raudono vyno rankoje.
Tomas sėdėjo priešais. Juokėsi atsilošęs kėdėje. Rankoje – stiklinė su brendžiu.
Regina žengė į salę. Jos kulnai dunksėjo per grindis kaip laikrodžio tiksėjimas prieš audrą.
Emilis užkliuvo už kilimo krašto ir suvaitojo.
Keletas galvų atsisuko. Tostas nutrūko.
Tomas atsisuko pirmas. Jo šypsena dingo per vieną sekundę. Veidas tapo baltas kaip staltiesė.
– Mama? – sušvokštė jis. Stiklinė kliustelėjo į lėkštę.
Laura pašoko. Jos akys išsiplėtė.
Regina priėjo prie stalo. Neklykė. Nesikeikė. Kalbėjo tyliai, bet taip aiškiai, kad girdėjo visa salė.
– Tomai. Jūs pamiršot bagažą.
Ji švelniai pastūmė Emilį į priekį. Berniukas nubėgo prie mamos ir įsikniaubė į jos vakarinę suknelę. Ant šilko liko šlapia dėmė nuo purvinos rankovės.
– Mama, aš noriu valgyti! – sucypė jis.
Lauros žandikauliai sučerškėjo.
– Regina, jūs ką darot? – sušnypštė ji. – Jūs mus gėdinate prieš draugus! Išeikit tučtuojau ir pasiimkit jį!
Rasa pakilo nuo kėdės:
– Tomai, kas čia per cirkas? Jūs sakėt, kad vaikus priglaudėt.
Tomas pašoko. Nusitvėrė Reginą už alkūnės. Pirštai įsirėžė skaudžiai.
– Kam atėjai?! Aš tavęs prašiau!
Regina lėtai nuleido žvilgsnį į jo ranką. Paskui pažvelgė tiesiai į akis.
– Patrauk ranką, Tomai.
Jis atitraukė pirštus.
– Jūs man sumelavot, – garsiai ištarė ji, kad girdėtų visi svečiai. – Apie apendicitą. Apie ligoninę. Numečiat vaiką kaip daiktą į bagažo saugyklą ir važiuojat gert.
– Mes pavargom! Mes turim teisę pailsėt! – suriko Laura.
– Turit. Bet už savo pinigus. Su vaikais ilsėkitės kartu. Aš pensijoje. Mano darbo diena baigėsi.
Regina apsisuko.
– Močiute! – suriko Emilis.
Ji neatsisuko. Ėjo durų link, žiūrėdama tik į priekį.
Į nugarą trenkė Tomo riksmas:
– Tu man daugiau ne motina! Užmiršk mūsų numerį!
Durys užsitrenkė. Koridoriuje vėl stojo tyla ir džiazas.
Regina išsikvietė taksi. Stovėjo po žvaigždėtu pajūrio dangumi. Gegužės vėjas buvo sūrus. Viduje buvo keista tuštuma. Iš jos kažkodėl kvėpavosi ypač lengvai.
Sekmadienį po pietų raktas sunkiai pasisuko Reginos buto spynoje. Durys sudrebėjo nuo stipraus smūgio. Paskui skambutis. Ilgas. Įnirtingas.
Regina tuo metu plikė arbatą. Mėgstamiausiame puodelyje su žibuoklėm. Ji neskubėjo. Nukėlė virdulį. Nušluostė stalą. Priėjo prie durų. Atidaryti neketino.
– Kas ten? – garsiai paklausė ji.
– Atidaryk! – Tomo balsas virpėjo. – Spyną pakeitei?!
– Pakeičiau. Ryte atėjo meistras. Keturiasdešimt penki eurai. Iš mano pensijos.
Tomas trenkė kumščiu į duris.
– Mama, ar tu sveiku protu?! Laura su manim nešneka trečia diena! Rasa mus išmetė iš šventės! Ten mano viršininkas buvo, jis viską matė!
– Tavo problemos.
– Išnešk mano daiktus! – suriko sūnus. – Įrankius nuo balkono! Slides!
– Išnešiu. Penktadienį. Sudėsiu į dėžes ir pastatysiu prie šiukšlių konteinerio.
– Tu ligonė! Gimtą anūką išrodei prieš visus! Vaikui psichiką suluošinai!
– Psichiką jam laužo tėvai, kuriems jis trukdo gert šampaną SPA centre.
Už durų pakibo sunki tyla. Paskui Tomas iškošė pro dantis:
– Tu viena ir numirsi. Niekas tau vandens stiklinės nepaduos.
Regina nusišypsojo. Savo atspindžiui akutėje. Šypsena buvo kieta, bet supratinga.
– Vandens aušintuvą nusipirksiu. Su pristatymu į namus. Sudie, Tomai.
Ji pasitraukė nuo durų. Žingsniai laiptinėje nutilo.
Virtuvėje kvepėjo šviežia arbata ir ramybe. Bute nebuvo nei svetimų batų purvo, nei sulūžusių žaislų, nei rėkiančio telefono. Ji pirmą kartą per dvidešimt metų priklausė tik sau.
Regina atsisėdo prie stalo. Už lango švietė blanki gegužės saulė, ant palangės burzgė kaimynės katė. Ji žiūrėjo į garą, kylantį nuo puodelio, ir galvojo, kad galbūt rytoj paskambins į kelionių agentūrą – pasižiūrėti, kiek kainuoja ekskursija į Druskininkus rudenį. Vienam žmogui. Su gidu ir sanatorija. Be jokių anūkų.
O tada ji pagalvojo apie Emilį. Jo veidą, kai jis stovėjo tame banketų salėje ir nieko nesuprato. Ir trumpam jai pasidarė skaudu. Bet tik trumpam. Nes vaiką reikia mylėti, o ne naudoti kaip ginklą prieš močiutę.
Ji atsikando pyrago. Dar šilto. Ir pagalvojo, kad galbūt po metų ar dvejų jiems visiems pavyks iš naujo išmokti kalbėtis. Bet jau ne iš reikalo. O tik tada, kai jie supras, kad ji – ne baldai, o žmogus. Jeigu nesupras – išgyvens.
Juk pensija mokama kas mėnesį iki gyvos galvos.
